Paukščiai

Moters vyzdžiai neramiai blizgėjo krosnyje žerplėjančių žarijų šviesoje.
–Jie sugrįžo!
–Kas?
–Paukščiai. Tie, kurie pasiėmė Anastaziją…
Tomas pamerkė akį ir reikšmingai delnu patrynė skruostą ties smilkiniu. Dar užpernai jis žadėjo man pristatyti visas miestelio garsenybes. Tada turėjau skubiai išvažiuoti, ir Tomas pažado tesėti nebesuspėjo. Dėl to šiemet, vos tik atvykęs, iš karto patekau į pusbrolio glėbį bei globą, iš mandagumo leidausi vedžiojamas tiesiom ir nuobodžiom to miestuko gatvikėmis su vienodais plytiniais pastatais, su duobėtais šaligatviais ir neskoningai įrengtais gėlynais, liūdnai šypsojausi ir spaudžiau rankas kažkokiems nepažįstamiems žmonėms, kurie menkai kuo skyrėsi nuo kits kito– tos pačios varginančios šnekos už stalo, provincialus paprastumas, tie patys mažo miestelio rūpesčiai. Pamišėlės troba lankytinų vietų sąraše be abejo buvo įrašyta pirma. Visai nenustebau, jog šį vizitą jis paliko desertui.
–Kai išvydau juos skraidant pamiškėje, nesigręžiodama parlėkiau namo. Vos širdis neiššoko iš išgąsčio.
–Vargšelė...
Moteris it įgelta stryktelėjo nuo sofos ir pasverdom nuskėtriojo į miegamąjį. Pradžioje pagalvojau, kad kuria nors neatsargia replika būsim ją įžeidę.
–Na, ką aš sakiau. Galvą guldau, dabar ji kuičiasi spintoje ir ieško nuotraukos, – suprunkštė pusbrolis, prisėlinės prie miegamojo durų.
–Tu ją pažinojai?
–Anastaziją? Seniai jos niekas nėr matęs. Dingo kaip į vandenį!
Atsistojęs nužingniavau prie lango ir įsispoksojau į balandų prižėlusį kiemą, aptvertą kirmgraužotų lentų tvora. Sukrypusi pamišėlės lūšna su baigiančiu įgriūti stogu stovėjo atstu nuo kitų miestelio trobesių gražiame, tačiau pelkėtame slėnyje tarp trijų panašiai vienodo aukštumo kalvų, žiūrint nuo vieškelio, primenančių plikai skustus pakaušius. Antroje vasaros pusėje čionai, matyt, priplūsdavo spanguoliautojų, užtai pavasarį bei vėlyvą rudenį, kada pakilęs pelkės vanduo užliedavo uoginėtojų išmintas brydes, šią atkampią klampynę, pasak Tomo, beaplankydavo nebent koks atsitiktinai užklydęs prašalaitis arba nevykėlis turistas, savo nelaimei sumanęs apsidairyt po apylinkes.
–Iš kur žinai tą istoriją? – paklausiau nusisukęs nuo lango.
Pusbrolis patenkintas sukikeno.
–Kaip nežinosiu! Apie pamišėlę sklinda tiek įvairiausių paskalų– tik spėk klausytis ir dėtis į galvą. Ypač per visokius balius, per pakasynas, kai svečiams nuo degtinės atsiriša liežuvis. Nors šiaip daugelis iš kailio neriasi, kad pagelbėtų vargšei. Pinigingose šeimose laikoma geru tonu atiduoti pamišėlei padėvėtus rūbus, atliekamus apyvokos reikmenis. Kaip turbūt pastebėjai, nei gyvulių, nei daržo ji neturi, santaupų irgi... Gyvena iš kitų malonės, galima sakyt.
Kažkur netoliese pratisai sustaugė šuo. Po to vėl stojo tyla. Dar sykį dirstelėjau į dyką gumbuotą lygumą, virš kurios jau šmėseliavo balkšvos vakaro rūko draikanos. Alebastrinės kalvos, iš trijų pusių juosiančios žemapelkę, dunksojo tolydžio tirštėjančioje migloje tarytum netikros.
–O kas ta Anastazija? Pamišėlės duktė?
–Atspėjai. Vyresni žmonės dar prisimena laikus, kai šita pasileidėlė su kažkokiu kavarium išdūmė į Vilnių nė sudie nepasakiusi. Tada močia ir kuoktelėjo.
Kitame kambary sugirgždėjo grindys ir Tomas, ant pirštų galų nutykinęs prie krosnies, demonstratyviai įniko vartyt kažkokį seną laikraštį. Toje vietoje, kur prieš kelias akimirkas pamokslavo pusbrolis, ūmai išdygo pamišėlė.
–Girdėjot? – sukuždėjo moteris, pasirėmusi petim į durų staktą, spausdama išgeltusią nuotrauką prie krūtinės. – Anuomet irgi skalijo visi miestelio šunys. Visi iki vieno! Liepiau Anastazijai kojos iš namų nekelti, ber argi ją sulaikysi...
–Ko jai reikėjo miške? - pasidomėjo pusbrolis. – Tikriausiai koks nors mirtinas reikalas?
–Išlėkė paspoksoti į tuos velnio paukščius. Jeigu būčiau  žinojusi...
Paprašiau parodyti nuotrauką ir vėl nušlepčiojau prie lango. Pamačiau šviesiaplaukės jaunos mergytės veiduką, nenatūraliai fotografo pakreiptą į dešinį šoną, mačiau plačias vaikiškas akis, baikščias kaip motinos.
–Kada palaidojau vyrą, nenusimaniau ko stvertis, – prabilo moteris. Jos žvilgsnis bėginėjo po aslą, niekur ilgiau neapsistodamas. – Kad išmaitinčiau dukterį, kasdien triūsiau iki devinto prakaito. Dirbau visokius darbus. Neatsisakydavau netgi pergulėti su kokiu nenaudėliu, jei tas pasiūlydavo gerai užmokėti. Iš namų išeidavau priešaušryje, o parsibaladodavau paprastai po vidurnakčio. Anastazija iki vėlumos tūnodavo troboj vienut vienutėlė. Nebent lovoje persimesdavom keliais žodžiais. Dar dažniau užsnūsdavau, vos nugara palietusi čiužinį... Galbūt todėl ir apsidžiaugiau, kad atsirado Mukas...
–Kas toks?
–Taip jį praminė Anastazija. Buvo stebėtinai drovus ir rausdavo dėl kiekvieno menkniekio. Retkarčiais užsisėdėdavo šičia iki išnaktų ir likdavo miegoti pas mus. Miegodavom vienoje lovoje, kad išsitektumėm, guldavo skersai, o po kojomis dėdavom kėdes. Pamenu tąsyk peršalusi smarkiai slogavau. Atsikėliau skaudama galva, išgėriau stiklelį ruginės su aviečių arbata ir ligpiet krapščiausi kieme. Grįžusi iš mokyklos, duktė tuoj pat išstriksėjo žiūrėti paukščių, o aš likau prie vartų. Stovėjau keturias ar penkias valandas, pilnas nerimastingo laukimo. Tik apie devynias atėjo Mukas pasakyti, kad Anastazijos nebėra...
–Kur ji prapuolė? – šypsodamasis paklausė pusbrolis, ir jo balse jutau neslepiamą pasididžiavimą savo miestelio žmonėmis, panašiai kaip šeimos tėvas didžiuojasi mažamečiu sūnumi, deklamuojančiu garbiam svečiui atmintinai išmoktą eilėraštį.
–Dieve mano! Pabijojau sekti iš paskos, bijojau įkyrėti jai visokiais patarimais. Po to atėjo Mukas, ir tada jau abu leidomės į mišką, bet tie bjaurybės buvo nuskridę. Jie visuomet nuskrenda, pasičiupę auką!
–Oho! Tai kokio jie dydžio?
–Didumo sulig višta, tiktai sparnai gerokai ilgesni. Plunksnos juodos lyg išteptos suodžiais, judesiai glebūs. Skraido sakytum apduję...
–Hm... Kaip tada jie gali pakelt žmogų? – nenustygo Tomas, dėdamasis baisingai nustebęs.
–Iš kur man žinot. Pakelia, ir viskas.
Blausi pavakarės migla pro lūšnos sienų švarples, pro neužkamšytus palangėse plyšius pamažu skverbėsi į kambarį, tolydžio tirpdė senovinės spintos drožinių kontūrus, lygino sofos aptiesalo raukšles, lubų nelygumus, teikdama nerišliam pamišėlės pasakojimui niūraus gotiško žavesio.
–Kurį laiką širdies gilumoje vis dar vyliausi, kad Anastazija pareis. Sėdėdavau ant suolo priešais slenkstį ir laukdavau. Naktimis nebegalėdavau užmigti. Kada patamsyje guli atmerktomis akimis, ko tik neprisigalvoji! Pradedi girdėti kažkokius keistus garsus, žingsnius, krebždesį – rodos, tuoj prasivers durys. Bet nesugrįžo... Vėliau susivokiau– iš ten negrįžtama! Iš ten nėr kelio atgal, suprantat?
–Iš kur?
Moteris rankos mostu nubrėžė erdvėje pusapskritimį.
–O kur dingo Mukas? – paklausiau, grąžindamas fotografiją.
–Tas nelemtas įvykis, matyt, irgi slėgė jį. Galbūt todėl netrukus Mukas ėmė vengti manęs. Jeigu netyčia susitikdavom miestely, pasisveikindavo ir tuoj pat sprukdavo šalin it įgeltas. O paskui jis kažkur išvažiavo. Sodybėlę nupirko kaimynai. Trobą nugriovė, pamato akmenis išgabeno skaldyklon. Dabar ten ganyklos, sodybos nelikę nė žymės.
Žvilgtelėjau į laikrodį ir ženklu parodžiau pusbroliui, jog metas kilti. Knietėjo kuo skubiau išsinešdinti iš čia. Pridusęs kambario oras graužė gerklę, be to, atvirai šnekant, niekad labai nesimpatizavau toms pernelyg nostalgiškoms bei dirglioms moterims, beveik visada truputėlį kuoktelėjusioms, apnuoginančioms sielą pirmam sutiktam iki begėdiškumo ir išklojančioms savo intymias praeities smulkmenas tarytum kokius drabužius turgaus prekyvietėje.
Pastebėjau, kaip pusbrolis ištiesė pamišėlei naujutėlį dešimties litų vertės banknotą– užmokestį už pramogą, kaip pamišėlė, nė kiek nesidrovėdama, paėmė tą banknotą, paseilėjusi pirštus, perlenkė pusiau ir įsikišo prijuostės kišenėn.
–Balažin, kur šitie nelabieji geba įlįsti, kad niekas niekuomet jų neužtinka. Anksčiau dėl to be perstojo kvaršinau galvą. Gal, sakau, jie paklūsta kažkokioms  snūduriavimo ir būdravimo taisyklėms, galbūt tų paukščių viduj glūdi toksai mechanizmas, tam tikrais momentais pažadinantis iš kartais ištisus dešimtmečius trunkančio letargo...
Atsisveikindama moteris palydėjo mus ligi vartų. Kieme buvo gerokai šviesiau negu troboj; nuo viksvomis apvešėjusio akivaro anapus tvoros smarkiai dvokė puvėsiais bei dumblu.
Pamojom šeimininkei ir neskubėdami nuvinguriavome vos žymiu žolėje taku, lenkdami nedidelius raistelius, vandeniu apsemtas daubas, kauburius, virš kurių tingiai kybojo pilkšvi rūko tumulai. Reikėjo pažinoti čia kiekvieną kupstą, kad sausas pasiektumei slėnio pakraštį. Gandrinau koja kojon paskui Tomą, mėgaudamasis mintim, jog nuo rytdienos galėsiu netrukdomas verandoj linguotis supamoj kėdėj, graužti obuolius ir vartinėti kokią nors apspurusią knygiūkštę iš naftalinu trenkiančios dėdės bibliotekos.
–Derėtų vis dėlto patikrinti, kas išdrįso sudrumsti mūsų pamišėlei ramybę, – staiga entuziastingai pasiūlė pusbrolis, vargais negalais prisikasęs iki vidurinės kalvos pašlaitės. – Užtruktumėm valandą, ne ilgiau.
Užkopę į kalvos viršūnę, staptelėjome atsikvėpti. Žemapelkė iš aukštai panėšėjo į tamsų elipsės formos kraterį. Kitoje pusėje per visą horizonto liniją tolumoje dunksojo miškas.
–Verčiau grįžtam namo, – paprieštaravau. Tiesą sakant, nejaučiau jokio noro trenktis tokį atstumą.
–Prieš vakarienę sveika prasiblaškyti, – nenustygo Tomas.
Supratau, kad iš anksto suruošta dienos programa dar nesibaigė.
–Tikiesi rasti ką nors?
–O kaip gi! Jau ne sykį su ja šitaip yra buvę. Pamato kokį vos apsiplunksnavusį paukštuką– ir į kojas. Pirmiau miestelio gydytojai ketino ją į pamišėlių ligoninę uždaryti, tačiau kaimynai nesutiko. Juk, pagaliau, jinai niekam čia nekliudo. Tegul sau gyvena į sveikatą!
Pusbrolis suskato gan vikriai leistis slidžia nuokalne žemyn. Nieko nesakęs, atlaidžiai šyptelėjau ir nusivijau Tomą, laikydamasis už šerpetotų kalkakmenio atodangos iškyšulių, už dygių krūmokšnių, atsargiai stypčiodamas skardžio pakraščiu. Beveik vienu metu pasiekėme kalvos papėdę, kits kitam pagelbėję, be didesnio vargo pralindome spygliuotos vielos aptvarą ir dar ketvirtį  valandos tylėdami traukėme galvijų kanopų išpėduotu keliuku miško link. Kada iki tikslo beliko koks pusšimtis žingsnių, Tomas sustojo ir reikšmingai timptelėjo mane už alkūnės.
–Ką aš tau sakiau? – kiek pasikeitusiu balsu burbtelėjo jis. – Ten jų visas tuntas!
–Ko?
–Paukščių...
Pasižiūrėjau ton pusėn, kur pirštu baksnojo pusbrolis, ir tikrai nykiame vakaro priebrėkšmyje pro rudens išretintą lapiją išvydau kažkokius paukščius. Trys ar keturi  susigūžę tupėjo gigantiško išdrevėjusio ąžuolo viršūnėj tiesiai priešais mus, tad šituos galėjau tyrinėti kiek tinkamas. Dar toliau,  jauname tankiame beržyne, sprendžiant iš juodų dryksančių lopų, jų knibždėte knibždėjo. Tai buvo kresni paukščiai, trumpu pliku kaklu ir neproporcingai mažyte galva su idiotišku pasišiaušusiu kuodu virš snapo.
–Reikia manyt, tai kokia nors baisiai reta rūšis. Palūkėk, aš bemat juos išvaikysiu!
Pusbrolio akyse staiga sužibo šelmiškos kibirkštėlės. Nespėjau nė aiktelėt, kaip šaižiai suklikęs, Tomas pastvėrė nuo žemės pagalį ir vaikėziškai mosuodamas virš galvos, nuskuodė į mišką. Tačiau išbaidyti tuos paukščius pasirodė ne taip paprasta. Nors pusbrolis be perstojo šūkčiojo, klupdamas bėginėjo šen bei ten, batų kulnais spardė medžių kamienus nė vienas jų nė nekrustelėjo. Tik tada, kai Tomas, turbūt perpykęs, galop įlindo į patį brūzgyną, kai jo baisusis vėzdas keliskart švystelėjo virš beržų, paukščiai kažkaip išsyk pakilo, pakybojo kelias akimirkas ore, o paskui, vasnodami dideliais juodais sparnais, veik taisyklingom dviem vorom nuplazdėjo į tankmę. Viskas truko kokią minutę, ne ilgiau. Po to užgriuvo tyla.
–Tomai! – pašaukiau po nedidelės pauzės, baimingai žvelgdamas į sutemų gaubiamą mišką, jausdamas, kaip sausas gumulas nenumaldomai kyla gerklėj. – Tomai, laikas grįžti!
Jokio atsako. Tik aidas kažkur toli atkartojo mano riksmą.

1991 (2005)