Amžinasis svečias

Turi žmonės namus, kai kurie net duris.
Židinys beržo porciją šlamščia.
Pasibelsiu už du (gali vieną pravyt):
mes visi prasidėjom nuo kamščio.

Pasibelsiu, nes gatvėj lietus jau užbels.
O jei šis pasibaigs – liksiu vienas.
Pasisupčiau – suras, bet man gaila obels.
Traukia šviesos lange, šiltos sienos.

Ir atvers man duris, ir ištars į akis:
-Kaip smagu, kad, lietuvi, užėjot!
Žodžiai glostys ausis. Svirs galvelė sunki,
nes pataikys kamščiu panacėja.

Patylėsim lig laikrodis dvylika muš
(būtų tryliktas – gautų kurantais!).
Pasakysiu ilgiausią jiems prakalbą: - Už!
Jau mane ir iš žodžio supranta.

Šeimininkė - mane, ją taurė pabučiuos.
Akį merks židinys, šeimininkas.
Mes visi šitoj žemėj gyvenam svečiuos
ir mane jau visi pasitinka.

Apkabins. Nukabins. Pro duris išlydės.
Aš keliausiu per žmones kaip laiškas.
Man ant stalo užteks. Ir nereikia kėdės:
tikras svečias sėdėti nevaikšto.