Abiem akim

Pavydėkit man, kai aš visai viena,
kai mintys apie mane plasnoja mano, daugybėj blyksinčioj;
vienos sidabrinės, antros baltos,
kiekviena smaili, rusenančią nedidžią ugnį tuo primena.
Ir visos beveik jos lengvai įkaušusios,
nepaisant kai kurių rimtų mažyčio skaičiaus,
bet kas antra lanksti kaip karklas dumblių bangoj jūros,
ypač našlaitės, ne tos, kur užbėgėles turi.
Pavydėkit man, kai aš visai viena,
kai geresni už vyrą arba moterį draugai ateina.