Jie

Pirmadienis.

- Tu vakar vėl kraujavai.
- Tikrai... neatsimenu...
Jis pasirėmė alkūnėmis į patalą.
- Pabučiuok mane.
-Negaliu... Tu vis dar kruvinas.
Ant lūpų matėsi susikristalizavusio kraujo trupiniai.
- Atleisk man. Juk žinai, aš net nesidalinu tuo pačiu puoduku ar stalo įrankiais su kitais žmonėm.
- A... atsiprašau.
- Nieko.
- Tikrai? – jis atsiduso ir po kambarį pasklido geležies kvapas.
- Tikrai.

Antradienis.

- Labas.
- Labas.
- Šiandien eidama gatve mačiau avariją. Tiksliau tai kas po jos liko, mėtėsi detalės, o ant priekinio stiklo šokinėjo vaikai. Keistas garsas, duslus toks. Tikri maitvanagiai.
- Ar nupirkai? Atleisk, kad iškart prie reikalo...
- Ne. Nesiryžau. Nuėjau veterinarijos vaistinę, ir... na negalėjo apsiversti liežuvis, kad „namie priviso žiurkių“.
Jis nusisuko į sieną ir susirietė. Mano gerklėj vėl atsirado gniužulas. Jis taip dažnai dabar atsirasdavo.
- Atleisk man...
- Kodėl tu tempi gumą?
- .....

Trečiadienis.

- Aš tau patroškinsiu avienos gerai?
- Kaip nori.
Jis įsmeigė akis į lubas, kur lėtai zujo širšė. Vabzdys palengva nusileido ant jo lūpų ir lėtai įsmeigė geluonį. Jis nesujudėjo. Vyzdžiuose atsispindėjo baltos lubų lentos.
Aš nuėjau į virtuvę. Aviena jau buvo atšilusi tereikėjo supjaustyti. Senai niekas nebegalando peilių.
- Skanu?
- Turbūt. Tik kodėl persūdei?
Po mano vokais tyvuliavo vandenynai.

Ketvirtadienis.

- Žinau, tu visada sakydavai, kad viskas turi būti lygiai, pavyzdžiui lygiai dvylikta valandą. Pasibaigiant ar prasidedant savaitei, mėnesiui, metams... Aš nebegaliu taip. Man tai jau nėra svarbu.
Per televiziją rodė skerdynes Ugandoje. Lauke temo ir aš norėjau miego.
- Paimsiu tave jėga.
- Gerai, tik uždenk veidą plėvele.

Penktadienis.

Skambutis į duris.
- Čia jis? Jau atnešė?
- Taip. Rankoj virpėjo nedidukas paketėlis.
Jo akys blizgėjo.
- Kada?
- Sekmadienį?
- Cha... Vis tiek nori savaip. Gerai.
Aš nuėjau į tualetą ir išsivėmiau. Geriau nepasidarė. Valandą laikiau pakeltėlį virš klozeto, kol pavargo ranka. Visada turėjau didelė problemą dėl apsisprendimo.

Šeštadienis.

- Turbūt tu man skirtas.
- Bet tu ir nusišneki... Aš neskirtas niekam. Nebent jai. Ir ji man. Ir tu jai.
Sėdėjom ir tylėjom. Visą dieną. Į vakarą man ėmė trūkčioti pečiai. Pralaimėjau. Dieve, kaip nekenčiau pralaimėti!
- Ei, ar atsimeni, kaip pirmą kartą susitikom? Ha ha ha. Pajutau, kad padėsi man, argi nejuokinga?
- Ha ha ha. Tikrai juokinga.
Sėdėjom ir juokėmės. Nepriekaištingai taip. Atrodė, kad aš greit liuoktelsiu nuo kėdės, užkaisiu arbatos ir mes smagiai pasižiūrėsime vakaro žinias. Bet juk daug ko gali prisigalvot. Kartais atrodo, kad lis, o ima ir nelyja. Visko būna.