In memoriam

Tu meldeisi kas vakarą,
Bet danguje
Telefonas išjungtas.
Matyt, vėl vėlavai
Sumokėti už nuodėmes.
Stovi motina –
Marmurinė skulptūra
Be žado
Be žodžio.
Brolis uždeda ranką
Tau ant peties.
Lyg kas akmenį
Būtų užritęs,
Ir ištartas “-Neverk…”
Žemėm krinta ant kūno.
Sakė žmonės,
Viltis – kvailių motina,
Bet tu netiki,
Nors seniai negali atpažinti
To aklo pamišėlio,
Kurį vadinai
Tėvu.
Tvarstai širdį mintim,
Kad pasveiks,
Kad pabels į duris,
Kaip anksčiau
Ir sugrįš
Be auglių,
Be priepuolių,
Be kvapo vaistų…

Vieną rytą pusė penkių
Sustojo laikrodis.
Ir kodėl tas varinis
Saulėtekis
Srūva pro pirštus?
Iš akių byra smėlis,
Taip sausa.
Ir vėl motina tyli sustingus.
Tu dabar supranti –
Kartais žmonės sako teisybę.