rašyk.lt: Kūriniai / fts / Miganei

Pasipuošk, ant pečių užsimesk savo vakaro kailius.
Ir ant stalo paberk subyrėjusio jau porceliano.
Fontanėliai sustingsta tarytum medžiotojai bailūs,
Išsigandę aukos, išsigandę alsavimo mano.

Ir tylos, ir vandens sidabruoto - lig sulinkusio kaklo.
O virš mūsų galvų tik skrajojantis prieblandos alkis.
Lazdele prasidūrus erdves pro regėjimą aklo,
Tu išeik ir sugrįžk, kai reikės pasakyti man: „Kelkis... “

Pasipuošk, atsisėski į oru dreifuojančią valtį.
Pažiūrėk, kaip langai prasivėrę užuolaidas ryja.
Aš galėčiau nedelsiant vinukais auksiniais užkalti
Ir tuos langus, ir naktį pasvertą ant lūžusios sijos.

Aš galiu net ir stygą nutraukt, pasiilgusią arfos.
Ir tavojoje jūroj fiksuoti atoslūgių kaitą.
Pasipuošk, dar truputį šiuos vakaro kailius pataršius,
Paskubėk sumedžioti, nes greitai turėsiu išeiti.

Blogas komentaras Rodyti?

2005-11-27 23:00

Švelnus Jungas

... perskaičiau "alsavimo meno", ir pasirodė net geriau:) ir man, kaip ir anksčiau, mažiausiai patinka liepiamoji nuosaka:( 4.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2005-11-27 22:48

Hipis

neblogai, tikrai neblogai

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2005-11-27 22:29

Mindauggas Nesvarbu

2, bet nebalsuosiu, nedarysiu žalos daugumai. Žinai, visai neblogas. Kiek painus, bet galai gražiai užsiūti, nepastebėjau nė vieno piktybiško išsišokimo. Tik ta lūžusi sija, man dar tokia paslaptis, nors gal sintezuojama ji su "virš mūsų galvų". Antroje eilutėje kiek susvyruota: "paberk subyrėjusio jau" ta konstrukcija keistina, būtent tas jau iššoka ir paberk subyrėjusio, na, kažkaip kitaip mėgink. Įdomus ryšįs tarp porceliano šukių ir tų aukso vinukų, gal reikėjo kaip nors juos sulieti, tarkim užkaltum langus ne vinukais, o šukėmis ar pan. Fontanėliai, gerai, kad jie būtent po tų porceliano šukių, kitaip būčiau pradėjęs rėkt, kad ta eilutė beprasmiška, bet ji kaip tik gerai įsodinta, tik tuos fontanėlius arba paplėtot reiktų arba sužaist su jais pabaigoj, nes jie, manau, ir yra tas dirgiklis, vyksmo variklis, auka gal neblogai įpiešiama, atsižvelgiant vėlgi į tuos fontanėlius ir užlenkimą pabaigoje: "Paskubėk sumedžioti". Tačiau, turėtum žinoti, kad medžiojimas, va, tokioj dualistinėje poezijoje yra gan nugrotas, tai man ir nepatiko, kol pavadinimo neiššifravau, ilgai sukau galvą, slapukas koks esi, beveik kaip karo laikais šifruotė - pirmas į galą, trečias į priekį, o antras vietoj, jei teisingai supratau, bet kitaip lyg ir negali būti. Taigi, pasidaro aiškus adresatas, tačiau tu jį užslaptinai moterišku vardu, o tai vėl gi jau nugrota situacija, na, gali gi geriau ką nors sumislyt. Oru dreifuojanti valtis - gerai, kaip tik gerai įsodinta, bet kas gadina kalbėjimą, o gi tie - pasipuošk, pažiūrėk, tokie įsakmūs, o ar ne tu esi auka?... Kažkaip sumaišytas santykis, nors pažvelkim iš kito taško, tarkim tu to siekei, nes: "medžiotojai bailūs", galima teigti, kad auka yra viršesnė, ji gali suvaldyti savo aplinką, pritarčiau, kad tai gerai, jeigu ne adresatas, jis priklauso pasąmonės terpei, ir nemanau, kad ją galima valdyti, todėl tas santykis - įsakinėjanti auka, manau, netinkamas, juolab, kad ta auka šiame eiliuje beveik visagalė, taigi neišsaugotas realusis, instinktinis požiūris, kad auka yra silpna ir priklausoma nuo medžiotojo. Nors vėl gi, gali prieštaraut, kad to ir siekta, pavaizduot kitaip, kad galimas stipresnių jėgų pavaldumas silpnesnei, gerai, tiek to, tai paliksiu. Styga, pasiilgusi arfos, ir? Na, gerai, tai paaiškini atoslūgių kaita (patiko man ši eilutė), bet... nežinau, man jau per saldu net pasirodė. Ir galop išvedi tai, kad vienintelis bailių medžiotojų trofėjus - kailiai, vakaro kailiai, nelabai aišku. Medžiotojai bailūs, bet tu juos skatini medžioklei, provokuoji, tuo lyg bandydamas parodyti (pabrėžiu - tik parodyti) savo viršų, jie net alsavimo bijo. Tačiau iš viso tavo kalbėjomo taip ir neišplaukia, kodėl tu sieki to sumedžiojimo, juk aukai to nereikia, ji nuo to bėga, nejau neradai kitų kelių? Bet kokiu atveju eiliaus situacija paini. Na, forma, beveik tobula, kai kur sunku skaityt, bet tik iš pirmo karto, rimai tikslūs, tik paskutinė strofa šiek tiek silpniau surėdyta, ir tai man labiau patiko, labiau atspindėjo tą jausmingumą. O kailių sutaršymas? Ar tai susieta su užuolaidų ryjimu, neakivaizdiniu vėjo, gamtos pasaulio įsikišimu?... Na, nežinau, kaip matai, reikia sklandumo, nors nesakau, kad reikia palikti tik vieną galimą interpretavimo kryptį, bet susitelk į mažiau užuolankų, mažiau užlankstyk. Sulinkęs kaklas - kiek nesupratau... na, tebūnie jis sulinkęs, kokia to palinkimo prasmė ir šiaip dirbtinokai atrodo. Su pagarba, 0.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas