kalėdų vigilijai

žvelk moterie mano
patekėjo vakarė

žvaigždė ir vanduo
vynu virto ėriukų kuždėjime

čigonių kortos gilių
kavos tirščiais palaimintos

pilnatis atspindi eiseną tavo nedrąsią
dvi žiemas atgal

šiukšles į kryžkelę nešančios
mano kieme tąsyk

šunėkas suskalijo prie advento
neliečiamybę apturėjusio klevo

dabar gi ir dukrelei žiedelis
lemties lėkštele apvožtas

beliko porinį strypą tvoroje pasiekt
nujaučiu: pasmalsautų

po staltiese – išgėliausią šiaudą užčiuoptų:
ne vien akimis – likimu

į tave panaši
eikiva moterie mano-

ir greitai gi bėga laikas-
žvakelės degti