Tiltas

Buvo lieptas ir liepto nėra.
Liko pieva našlė – gedi draugo.
Aš aptversiu upelę tvora –
nes policija nieko nesaugo

ir nesaugo policijos nieks.
Kartais pabudi beržas čia girtas.
Tas nusvirs – koks pyplys atsirieks
metrą upės ir ims kaime girtis:

„Kitą kartą pavogsiu krantus! “ 
Tai stovėsiu tarp jų išsižergęs
už save, už tave, už kitus.
Verks manęs nesulaukusios mergos.

Pakelėj sužaliuos ir šatra.
Lauks manęs, kai net protas nelaukia.
Buvo lieptas ir liepto nėra:
jis, matyt, tapo tiltu užaugęs.

O jei upė užaugs, ištekės
į marias, ar už vyro į miestą?
Vainikėlio neteks, pavardės.
Negalėsiu aš jos gal paliesti!

Vamzdis miesto sugundys, apgaus.
Ar užteks išsiveržti jai ryžto?
Juk dabar ji kasdien lig dangaus
vis nubėga – iš ryto sugrįžta.

Tai aptversiu, pririšiu virve:
atsakau už krantus ir už upę!
O paskui prisirišiu save,
nes be virvės ne vienas suklupo.

Nuo tvoros upėn nardys vaikai.
Plieks man pagyras mamos ant kranto:
„Kaip gerai, kad tu tiltu likai! ”.
Net mane kartais žmonės supranta.