Netyčia

- Atleisk. Aš netyčia. Baigiau viduje.
Praustuvė viešajame autobusų stoties tualete. Aš abiem rankomis įsikabinusi į šaltą ir negyvą jos atbrailą. Už mano nugaros ritmingai juda tamsios odos žmogysta. Abiejų kelnės nusmukę ir dengia purvinus batus.
Nebepamenu, kur tada tiksliai važiavome. Tas pelėsiais smirdintis daiktas tada sustojo valandai kažkokiame užkampyje. Visą kelią nenuleisdami akių vienas nuo kito mudu degėme laukine aistra. Kartais glamonės stipresnės už patį aktą. O kaip gera, kai jauti slaptus svetimų žmonių žvilgsnius, kaip gera, kai žinai, kad ir jie to paties trokštų, deja...
Vos tik sustojome stotyje, jis čiupo mane už parankės. Nieko nemačiau, nieko negirdėjau, nieko, išskyrus tarpkojį tąkart ir nejaučiau. Tik didžiulę gyvulišką aistrą. Vienintelės durys, kurias radome atrakintas, buvo WC. Balta porcelianinė kriauklė, kreminės spalvos plytelės, chloro ir citrinų kvapas, šlapios grindys, įskilęs veidrodis – čia pirmą kartą išgirdau žodį „Netyčia“. Seksas su mongolu. Vaikas nuo mongolo. Kaip visa tai nutiko? Netyčia.
Kai esi keturiolikos metų, frazė „baigiau viduje“ tokia pat nesuprantama kaip ir „jūs nuteisiamas lygtinai“, arba „jūsų rezultatai rodo teigiamą“. Kai esi keturiolikos metų, daugybė frazių atrodo lyg ne žmonių kalba pasakytos. Bet taisyklės, kurių laikaisi, neleidžia klausinėti: privalai atrodyti suaugusia, visa žinančia.
Galop, koks skirtumas – po devynių mėnesių sužinai, kad „baigiau viduje“ reiškia padarėlį, kurį tuoj iš to vidaus per kančias, klyksmus, aimanas ir kraujus ištrauks lauk. Mažą juodą padarėlį, tokį skirtingą nuo tų, kuriuos matome televizijos reklamose: nei didelių akių, nei rausvos odos, net pirščiukai kažkokie nežmogiški, veikiau jau primatiški. O tau jį glaudžia prie krūtinės ir sako:
- Žindyk, jis alkanas. Tamstai gimė sūnus. Mes judu dar kelias dienas palaikysime, o po to su jumis darbą pratęs iš socrūpybos.
Socrūpyba – dar vienas mistiškas žodis, kurio prasmė paaiškės tiesiog po kelių dienų. Neverta klausti.

                                          ***
Mažos rudos, kone juodos akys seka skaisčiai oranžinį apvalų daiktą storos keramikos lėkštėje. Ratu ratu ratu... Rieda tas importinis vaisius... Mažas apvalus mandarinas.
- Mama, jis paskutinis.
- Ar neliepiau palikti broliui?
- Mama, nepyk, aš netyčia. Buvo skanu.
Pradėtas porcelianinėje nesterilioje erdvėje. Išleistas žalioje svetimoje medžiaginėje nišoje. Kur toks gali pritapti? Kam toks gali būti įdomus? Kas patikės, kad tokio padaro vardas Virgis? Kur jam eiti? Svetimo miesto, svetimos kultūros žmogus. Didelėmis godžiomis akimis. Prisikimšti pilvą – svarbus, gal net pats svarbiausias jo instinktas. Kaip galima tokį mylėti, rūpintis, saugoti? Kaip galima patikėti, kad toks, koks jis yra, iš viso gali egzistuoti?
Daugybė klausimų, bet kai tau aštuoniolika, privalai laikytis taisyklių ir neklausinėti kvailų klausimų: suaugę viską žino. O motinai būtina mylėti sūnų.
- Nupirksiu dar. Mandarinų.

                                          ***
- Kodėl atrodo, kad tavo motina tavęs nekenčia?
- Ji ne nekenčia, ji tiesiog labai savaip mane myli.
- O kodėl ji tave taip dažnai stumia lauk nuo savęs?
- Ji ne stumia, ji tik nemėgsta tų plastmasinių apsikabinimų – kaip amerikoniškuose kino filmuose.
- Kodėl ji tave vadina Juočkiu?
- O kodėl tau reikia klausinėti tokių paikų dalykų?
- Virgi, tu mano gyvenimo vyras – man rūpi tokie dalykai.
- Mums dar tik keturiolika.
- O manai, kad būdama keturiolikos metų aš negaliu žinoti, myliu tave ar ne?
- Aš taip nesakiau.
- Tau reikėtų išsikraustyti. Palikti motiną. Ji net nepasigestų tavęs.
- Kalbi niekus. Negaliu jos vienos palikti su broliu.
Keistos tos šviesiaveidės moterys. Jos nori dėmesio. O kartais bučiuotis. O dažniausiai pačios nežino, ko nori. Tada būna sunkiausia. Inga man nuolat kartoja: „Virgi, tu kitoks“. Bet net ir man tai aišku: aš žemas, akių nėra, oda ir plaukai – tamsūs.  Mano rankos kitokios nei jos – labiau ne žmogiškos, o primatiškos. Motina sako, kad vieną dieną mane pašauks prigimtis ir aš iškeliausiu Namo... Kur tie namai? Motina sako, kad tai kažkur prie Ulan Batoro. Mongolija... Bet manęs kol kas netraukia nei tie Namai, nei tie kalnai, nei tos avys... Aš ir vogti nenoriu. Man ir savam mieste gerai. Nors visi keistai žiūri, bet... Kai esi keturiolikos, laikaisi tam tikrų taisyklių, ir dėmesio atkreipimas – viena iš jų. Gal taip ir susipažinau su Inga – jai patinka kitokie.
Aš mongolas. Bet vardu Virgis. Aš neturėjau tėvo. Aš nieko neklausinėju. Dėl nieko nesirūpinu. Aš gyvenu. Stebiu. Tiriu. Ir kažkodėl skaniausia man pasaulyje – mandarinai.

                                          ***
- Apsiauk batus, keliausim pas senelę.
- Ji pikta ir nukvakusi.
- Gausi per ausį ir būsi glušas, jei taip toliau kalbėsi.
- Atleisk, tėti.
Kai tau aštuoniolika ir esi tėvas, tada negali leisti, kad tave erzintų kvaili klausimai. Negali pats nieko klausinėti, nes esi tėvas, esi suaugęs, o suaugę viską žino.
Į mane žvelgia mažos juodos akys. Jose matau save – mažą rajūnėlį, kuris už viską labiau trokšdavo gauti mandarinų. Aš nepamenu blogų dalykų, nors nuojauta kužda, kad jų buvo daug. Aš gyvenu toliau. Nieko neklausdamas. Net tada, kai prieš pusantrų metų Inga, prigludusi prie manęs, pasakė:
- Aš užmiršau išgerti tabletes. Netyčia.
Nieko nesakiau, nors nevisiškai supratau, ką reiškia „užmiršau“. Po kelių valandų jau žinojau atsakymą. Klausti nereikėjo. Sužinojusi motina tik suraukė savo smulkių raukšlių išvagotą kaktą, išsišiepė ta reta beprotybės, meilės, kančios ir kovos kupina šypsena.
- Netyčia baigei viduje? – paklausė ji.
- Ne, Inga netyčia pamiršo išgerti kontraceptines.
- Aaaa... Dabar taip gali elgtis ir moterys. Aišku.
- Juk netyčia.
- Taip. Žinoma.
Nežinau, kas gyvena mano motinos viduje. Ji niekada man nesakė, ką jaučia, ką mąsto. Aš niekada jos ir neklausiau. Gyvenom kartu. O gal atskirai? O gal kaip tas oranžinis importinis vaisius - sukomės storos keramikos lėkštėje ratu ratu ratu?.. Kaip du mandarinai, kurių kvapas primena Kalėdas... Šventės, kurios prasmės aš nesuprantu. Motina sako, kad tai dėl mano Namų – tų kalnuose. Bet jai jau trisdešimt dveji... Gal tokių niekų nebereikėtų kalbėti, nes kai tau tiek metų,  esi jau pakankamai suaugęs? Aš nežinau atsakymo. Jo ir neieškau. Jis pats ateis. Kaip ir viskas, ko iki šiol sulaukiau.