Nota Bene

Nota Bene, arba Sakmė apie kraujo pragaištį

  – O toliau, seneli? Kas buvo toliau?
  – O toliau klausyk…

  …Merdėjo žemė, persisunkusi krauju. Vis daugiau maitvanagių suko ratus virš mūšio lauko.
  Sunkiai ant kojų laikėsi abiejų kovojančių pusių kariai, vis vangiau virš galvų sukosi „ryto žvaigždės“ ir vis silpnesnius kirčius pasitikdavo nutirpusios skydus laikančios rankos, kai susitiko slėnio vidury Karaliai — Biezumantijus Raudonakis, milžinas juodais it bedugnės gelmė šarvais ir iki raudonumo įkaitusiu abiem rankom valdomu kalaviju, ir Nerianas Spindulingasis, savo stotu nenusileidžiantis priešininkui. Jo priešų krauju užlieti šarvai spindėjo ne mažiau skaisčiai, nei platus dviašmenis kardas, kurio ašmenimis spirgėdamos nuo rankenos iki smaigalio slydo žaibo iškrovos. Iš metro skermens skydo rūsčiai žvelgė karalystės vienytojo Amaro Šakuro veidas.
  Ir kirto priešininkai pirmą kirtį ir susikibo kardai, trenkė griausmas it perkūnas, susipynė liepsnos ir žaibai, pakvipo ozonu, kurį tuoj nustelbė verdančios smalos dvokas.
  Ir sustingo kareiviai, tik dabar pastebėję, kas įvyko. Suprato, kad nebėr prasmės viens kitą žudyti. Lemiama kova štai vyksta tarp jų valdovų. Nuleido jie ginklus, draugiškai sustojo plačiu ratu. Ne tiek dėl to, kad suteiktų erdvės kovotojams, o kad jų pačių nekliudytų stichijų purslai, toli skriejantys nuo susikryžiuojančių ašmenų.
  Ilgai kovėsi Nerianas ir Biezumantijus, kol kartą, ilgėliau surėmus kardus, išvargintus tokios narčios, atkaklios kovos, šie apsilydė ir susiliejo vienan daiktan. Kad ir kiek įsiręžę plėšė Karaliai juos vieną nuo kito, nieko nepešė. Metė jie šalin nieko vertą gelžgalį ir pradėjo eit kumštynių, tvatint vienas kitą pirštinėm plieninėm.
  Užliejo žiūrovų ausis žvangėjimas ne ką silpnesnis nei kalvės gilumoj ar kalnų kasyklose, kur kirtiklių garsas aido stiprinamas olų viduriais veržiasi lauk. Bet priešai patys pastebėjo, kad pernelyg tvirtas grūdintas šarvų plienas ir nebus galo jų rungtynėms. Atšoko jie atgalios ir, giliai alsuodami, prakaitu žliaugdami ėmė lupti nuo savęs neįveikiamuosius žvynus. Trumpam sustojo, be garso žvilgsniais susirėmė, tada čiupo nuo sutryptos žemės vienas durklą, kitas kirvuką – kas po ranka pasimaišė – ir vėl puolė viens kitą. Tik dabar basi, vienmarškiniai it kaimo mužikai po gero „užpylimo“. Pradėjo ne ką prasčiau oponentui akin užtvot, per skruostą patapšnot… ašmenys draskė prakaituotą drobę, greitai mėlynu krauju permirkusią. Girdėjo valdovai savo sausgyslių pokšėjimą, juto kaip pamažu raumenys dirbt atsisako.
  Sutelkęs jėgų likučius, veržliai puolė Biezumantijus krauju paplūdusį Spindulingąjį, dabar jau Kraujingąjį. Ištiesė ranką, taikydamas durklu anam per gerklę čirkštelėti. Bet nepasiekė tikslo – perskrodė iš viršaus jo galvą kirvis, susiliejo lūžtančio koto ir skylančios kaukolės trakštelėjimai. Išsiliejo smegenys likvoru putodamos, užpylė purvą po nugalėtojo kojomis.
  Nerianas kilstelėjo vieną koją atgalios žengti, slystelėjo kita, pliurzoje bemirkstanti. Neišlaikė nuvargęs kūnas pusiausvyros, pavojingai pasidavė priekin. Su siaubu pastebėjo gerasis karalius po savim Kruvinakio – nesenai Raudonakiu vadinto – ranką, konvulsiškai tebegniaužiančią paskutinį ginklą, smaigaliu dangun žiūrintį. Drėbėsi žemyn trys šimtai svarų mėsos su kaulais irgi žarnokais. Perskrodė krūtinėj gyvybės židinį ašmenys ištrupėję.
  Jau kraujas vėl plūsdamas spalvino žemę
  Ir kurmių urvus užtvindydams juokės.
  Sliekų pramonę su kirmėlėm skandinti pagavo
  Ir vis giliau besiskverbdams į nieką pavirto...

  Štai taip drauge ir numirė karaliai, Nemirtingaisiais vadintieji…

  – Drauge… - išsižiojo vaikelis, varvančią nosį užmiršęs nusivalyti. – Gi sakei, seneli, kad jie priešai buvo. Kaip čia dabar viskas išeina?

2004-03-07