smėlis

tamsaus gymio veidas
įstrigęs vidury pasaulio
niekada nebesišypsos
varžysis
tarp gimimo ir mirties
kabins nagais
išdžiūvusią dykumą
kauks ir verks
tik dėl savęs

prarandame grožį
užgožiame paikybėm
žiburėliais
akimis
niekada neprisikels
viltys iš žemės
liks tik
garbintas skausmas
pamirštas jau

byrantis smėlis
košiamas baltų dantų
vidury pasaulio
juodo gymio.