Raktai

- Pamiršau pasiimti raktus, - ir išdūmė.

Kieme pliekėsi grupė jaunuolių. Vienas kitą daužė Justick..., Skruzdėl... ir Marcink... . Teisėja buvo Ma... . Ji visiems negailestingai skyrė baudos taškus. Ir vis drąsindavo (suprask, daugiau pliek). Vienam jau pamuštos abi akys, antram nosis -  buroko dydžio, įregistruoto Lietuvos Rekordų knygoje, trečiam – nukąsta ausis (M. Taisono mokykla). Jėgos neseko.

Prie besimušančiųjų prisijungė dar keli kieti vyrukai (vieną šiek tiek pažįstu: Varg...). Jei iš pradžių dar bandė ginti tai vieną, tai kitą ar trečią, nejučia besivaidydami ėmė mojuotis rankomis tarpusavyje. Visi jie taip įnirtingai pliekėsi, kad nė nepastebėjo, kaip aplink susispietė keli šimtai žioplinėtojų, rašykais besivadinančių. Buvo girdėti tokie šūksniai kaip: „vau! “, „liux! ”, “oba! ”, “faina! ” ir panašiai.

Pagaliau sugrįžo ir šių muštynių kaltininkas Usonifuras su raktais. Tai dėl jo vardo imta spjaudytis žodžiais. Justick… gaila šio personažo tik dėl jo vardo, Varg… ar Marcink… visiems likusiems rėkė, kad jau gana, užteks, Usonifuras – smirdi, kad jau lipa per gerklę, todėl nori ar nenori jis kaip vėmalai prašosi išspjaunamas. Čia neiškentusi Ma… vožė dabar pati visiems už tai, kad, pasirodo, nė vienas nesupranta Dil idėjos. Ir, aišku, už savo nuoskaudas.

Usonifuras pažiūrėjo, pakraipė galvą ir lyg pats sau tarė:

- Paėmiau raktus tam, kad galėčiau grįžti, bet, matau, durys man užtrenktos. Mano noras vienu metu daug ką pakeisti sujudino didžiulį spiečių interesų, o jie sukėlė tokį pasipriešinimą ir spaudimą, kurio aš pats jau nebepajėgiu atlaikyti. Turi praeiti dar kiek laiko, kad visi imtų vertinti kitaip ir kadangi man dabar nėra čia ką veikti, aš išeinu. Raktai – pas durininką.:)))