Kelyje

Krito rožių žiedai tau ant rankų,
Drabužius lėtai plėšė sparnai.
Tu ėjai nebijodama tankų,
Tik ramunę tylią nešei.

Šiaušės plunksnos, byrėjo spygliai,
Ramunėlę vėjas priglobė.
Tu ėjai ir tikėjai šventai.
Kūna dengė tik balta drobė.

Traukės medžiai, mėnuo liūdėjo,
Žemę puošė raudona suknia.
Tu nestojai, nors keliai drebėjo
Ir slėpei ugnelę delne.

Stojos upės, leidos kalnai,
Debesų kiaura skraistė nupuolė.
Šėlo jūra, kvatojos Dievai,
Kai tekėjo žvaigždelė gražuolė.

Šiltą liepsną keitė lašai,
Tavo aukso balsas užkimo.
Ir tyla tuomet saulės meldei
Pasakyti vilkai ko nurimo.

Žvaigždėmis ir sidabru tada
Dangus klojo sušalusį kūną.
Akyse nebyli dargana
Išplepėjo - stebuklų nebūna.