Mėšlavežis

Kai išėjau, jau buvo po dešimt dvylika (taip, laiką aš gerai įsidėmėjau, nes nuojauta man kuždėjo, kad ši diena nebus eilinė), o iki įvykio vietos  likus porai šimtų metrų laikrodžio gegutė pro šalia stūksojusio daugiabučio langą iškukavo be dvidešimt vienuolika. Šį faktą, savaime suprantama, aš taip pat įsidėmėjau. Staiga, kaip ne keista, visai prie pat ausies išgirdęs klaikų klyksmą “Banzaaaaii... ” aš, garsėjantis tikrai labai puikiai ir nuostabiai gera reakcija, šokau į šalį pietvakarių kryptimi. Nekreipdamas dėmesio į dešinį šoną nutvilkiusį 112, 23°C karštį (gi sakiau, kad viską įsidėmėjau) aš atsigręžiau ir... o varge! Priešais mane stovėjo man visai nepažįstamas žmogus! Aš įniršęs pagalvojau: “Kaip jis išdrįso sutrikdyti mano virškinamojo trakto veiklą?! ” ir nusispjoviau...
  Norėdamas sumažinti įtampą, kol ši nepasiekė tos pavojingos ribos, kai aplinkiniams ir naminiams gyvūnėliams, ypač žuvelėms, ima šiauštis plaukai, trumpai apibūdinsiu svetimojo (tik nepagalvokit apie filmą “Alien” –  čia jums ne kokia fantastika) išvaizdą. Na šiaip jis atrodė kaip ir aplinkiniai žmonės: normalus, baltasis, išsivystęs iš beždžionės, beje, su ypač ryškiais tautinio lietuvio bruožais: mėlynos akelės, raudoni veideliai, geltonos kaselės, žalių rūtų vainikėlis... Juokauju – vainikėlio nebuvo – turbūt galiojimo laikas pasibaigė. Taigi, kaip minėjau, grynas viežlybojo lietuvių būro paveikslas majų mitologijoje, jeigu tik ne šukuosena... O šukuosena... Na tiesiog trūksta žodžių... Galėčiau apie ją prirašyti septynis L. Tolstojaus rinktinių raštų tomus, bet pasistengsiu glausčiau. Šią šukuoseną (jos pavadinimo nežinau) pavadinčiau trim žodžiais – “Šitas plikis – hipis”... Na o norintiems išsamesnio apibūdinimo papasakosiu šiek tiek plačiau: viršugalvis plikas ir blizgantis it Zimbabvės gyventojo (mano pažįstamo, jei kam įdomu) antros eilės proanūkio užpakalis, o pačiam viršui... Atsimenat tokį popso gabalą, kur mūsų bočiai dainuodavo: “Ant kalno karklai siūbavo, /Pakalnėj vanduo liūliavo, / Liūūūliaaavo”. Tiesa, dar vieną dainušką moku – apie Leniną... Tai va, pačiam viršui tarsi kokioj oazėj siūbavo trys karklai, tfiu, ne karklai, o plaukai: vienas normalus, antras ryžas, o trečias garbanotas kaip pas... kaip pas kažką.
  ... Akimirksniu mus apsupo praeivių minia, pasipylė nuomonių srautas: “... neatleisčiau... galvą tokiam nulaužt... anūkėli, gal miliciją iškviesk... ” Tai tęsėsi kelias sekundes, kol pradėjus groti muzikai nuskambėjo žodžiai: “Let mortal combat begin”1. Visi akimirksniu nuščiuvo, o įvykio kaltininkas, ištiesęs kumštį su neužlenktu smiliumi ir ją judindamas tarsi man sakytų: “Nu nu nu... ”, su stipriu akcentu tarė:
  – You will die!
  “Per daug kompiuteriu žaidei” pagalvojau, ir tada jis puolė. Ant manęs pasipylė smūgių kruša, o žiūrovai tarsi apakę žvelgė į mane paklaikusiom akim. O aš tik stovėjau toks vienišas, pasimetęs ir galvojau: “Mama, kada nupirksi man naujas kojines... ”
  Bet čia priėjo Kindziulis ir tarė:
  – Ko čia stovi kaip dvylika brolių juodvarniais lakstančių. Juk mėšlavežis jau prasidėjo!
  Ir tada pirmą kartą pajutau tokią gilią ir stiprią meilę Tėvynei. Aš apsisukau ir jau norėjau keliauti toliau, kai pajutau, jog skrendu. Tada nusprendžiau lėkti kaip paukštis, bet po sekundės gulėjau ant asfalto su mintimi, kad vis dėlto geriausia jausti ryšį su žeme... Ir pajutau dar, kad mano jėgos baigia išsekti, tad pasisėmiau jų aš, kaip senovės graikų mitinis milžinas Antėjas, iš žemelės gimtosios, kuriai tiek pagraudenimų skyrė visokie bradūnai, nagiai bei mačerniai. Atsistojau ir mečiau priešininko pusėn apgaulingą, karštos meilės kupiną žvilgsnį, nuo kurio žmogėnas tarsi nukeipo ir, nutaisęs idiotišką fizionomiją bei atlikinėdamas įvairiausius piruetus ir reveransus, ėmė judėti mano pusėn. Aš šito aišku nesitikėjau, bet, supratęs kame čia reikalas, pritūpiau ir, jam pakankamai priartėjus, iš apačios smogiau į apatinį žandikaulį. Jis pakilo, sučiulbėjo volungės balsu ir plojosi ant žemės, kuri neatlaikė ir ėmė skilinėti kaip pluta duonos kasdieninės. Tačiau volungė žvaliai pašoko ant kojų ir su blogais ketinimas puolė. Aš nepasimečiau, špagatu nusileidau arčiau žemės ir trenkiau kur žemiau. Skrajūnas rankomis susiėmė už smūgio vietos ir susirietė kaukdamas kaip šuo. Suklaidintas tokio garso pamaniau, kad šis kąs į koją, todėl atsivėdėjęs vožiau jam į akį. Priešininkas vėl nuskriejo atgal, o aš, negaišdamas laiko, įsibėgėjau ir prilėkęs išlupau anam penktą viršutinį ir keturioliktą apatinį dantis. Šis mano rezultatyvus puolimas žmogėną visiškai sugniuždė ir atėmė paskutines jo jėgas. Tuo pačiu metu pastebėjau, kaip pro žmonių minią prasibrovė įspūdingos kubatūros turistas iš užsienio - tą lengvai buvo galima atspėti iš jo apsirengimo bei batų raištelių spalvos.
  Volungė sujudėjo, pradėjo stotis, o aš greitai užėmiau kovinę poziciją, bet be reikalo, kadangi atsikėlusysis vos laikėsi ant kojų ir svyravo į šalis, nors nebuvo nė menkiausio vėjelio. Aš supratau, kad kova baigta, bet svetimšalis tarė:
  – Finish him!
  Tada aš prisiminiau visus paties išbandytus užbaigimus ir, išsirinkęs vieną, priėjau prie “Svirdulio”. Šis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane nekaltomis veršiuko akimis, tačiau tai manęs nė kiek nesutrikdė.
  Bet staiga, dešinei rankai nežinant, ką daro kairė, ne “pričiom” griebiau kažkokį laikraštį iš šalia stovėjusio solidaus amžiaus mažamečio. Viena antraštė didelėmis, ryškiomis raidėmis tiesiog šaukė: “Rūgštūs lietūs naikina jūsų kūno epidermį!!! ”. Kitas straipsnis nuvargusiu, užkimusiu balsu uždavinėjo dileminius, jau į mūsų krašto folklorą patekusius klausimus, kurie beviltiškai laukė atsakymų, kada įstosime į Europos Sąjungą, NATO, CŽV, NBA, ŽAS etc. Tačiau pastarasis šiuo momentu manęs nesudomino, bet pergalingu balsu sušukau:
  – Rūgštūs lietūs! Taip! Būtent tai, ko man reikia!..
  Aš kritau ant kelių, pasisukęs Mekos pusėn padariau tris štukas nusilenkimų galva pramušdamas asfaltą, molio, grunto bei granito sluoksnius, taip pat pažeisdamas kvartero periodo nuosėdines uolienas, ir sukalbėjau maldą didiesiems gruzinų darbščiųjų rankų dievams. Paskui pažvelgiau rytvakarių pusėn. Iš ten, neskubėdamas, beveik šviesos greičiu, atlėkė juodas debesis ir sustingo tiesiai virš pasmerktojo. Žiūrovai biški atsitraukė ir iš debesies pasipylė lietus.
  Ten, kur krito lašai, prasiskyrė asfaltas, ir Motina Žemė norom nenorom sugėrė tą vandenį. Jos veidas pažaliavo, atrodė, kad ją tuoj supykins, ir aš pajutau tą graudulį Žemei Maitintojai, su kuriuo eiles rašė didieji Lietuvos išeiviai Bradūnas, Nagys, Gervazas, Brazdžionis ir kiti panašaus likimo inteligentai, matydami, kaip Tėvynę trypia raudonųjų kerzai, bucai...
  Pirmiausia į dulkes pavirto visi ant aukos kūno augę plaukai, įskaitant ir tuos tikriausiai vienintelius Šiauliuose augančius, bet dabar jau nebe, karklus. Paskui, tarsi žievė nuo peraugusio banano, nuslinko oda, kurią tuojau pat pasičiupo kažkoks amatininkas, tarstelėjęs: “Išeis nebloga iškamša. ” Atsivėręs vaizdas tikrai būtų sudominęs medicinos mokyklos studentą, bet ne eilinę publiką. Tačiau laiko iki pietų buvo daug, todėl tikėjausi, kad žiūrovams dar spės grįžti apetitas. Po oda tūnoję raumenys atrodytų visiškai normalūs, jei ne tas faktas, kad jie buvo gana melsvoki, ir aš iškart nusitvėriau minties, jog tai mėlyno – gal tiksliau karališko? – kraujo rezultatas. Tai, manau, buvo tiksliausias spėjimas, kadangi visi kiti būtų privedę prie įvairiausių išvedžiojimų apie antgamtinius reiškinius, pavyzdžiui, tokius kaip teorija apie žmogaus kilmę iš beždžionę. Na, o tuo aš tikrai netikiu. Žmogų sutvėrė dievas (Dzeusas, Brahma, Perkūnas, Alachas ar dar koks nors) ir niekas kitas... Taigi... Pagal išvaizdą aš jį kildinčiau iš eskimų karalių dinastijos, V a. užkariavusios net Zimbabvę, ir kurios imperija gyvavo net iki XI a., kai Pietų Afrikos Respublikoje apsigyvenę komunistai pasipriešino ir ją sunaikino.
  Lietaus rūgštis sunaikino raumenų ląstelių membranas, ir nuvarvėjusi citoplazma susigėrė į purviną asfaltą, ant kurio krito ir krito smulkūs lašai. Po pusminučio žvarbiame vasaros vėjyje ir negailestingame lietuje liko stovėti dramblio kaulo baltumo skeletas. Smegenys išsprūdo iš kaukolės ir dusliai šlumštelėjo ant žemės. Kraujagyslių tinklas kurį laiką kabėjo ant kaulų, bet greit vėjas jį nuplėšė ir nunešė tolyn į žydinčius laukus, kuriuose taikiai skraidė drugeliai bei smulkūs vabzdžiai. Galėjai pamatyti ir vieną kitą kregždę, besivejančią beviltiškai pasprukti bandančią muselę. Netoliese žaliuojančiame beržynėlyje čiulbėjo įvairūs paukšteliai, protarpiais pasigirsdavo gegutės kukavimas, genio kalenimas.
  Už miškelio, atkirstas nuo miesto, kaimas gyveno savo gyvenimą. Dvidešimt trys trobos su ūkiniais pastatais ir už jų plytinčiais daržais lygiavosi palei ne vieną amžių mačiusį akmenimis grįstą keliuką. Tokią dieną kaip ši apie kelionę į miestą niekas net negalvojo, tad jau nuo pat ryto jį dengė nestoras dulkių ir smėlio sluoksnis. Neskaitant prie upelio žaidžiančių vaikų, kaimas buvo tarsi ištuštėjęs.
  Senasis Jeronimas, baigęs pjauti dar vieną rugių juostą, stabtelėjo lauko gale, atžagaria ranka nusibraukė nuo kaktos sūrų prakaitą, pasirėmė į tvirtą dalgio kotą ir apžvelgė savo lauką. “Taip, šiandien šienauti tikrai nebaigsiu, tad dalis darbo nusikelia į rytdieną. Tikėkimės naktį lietaus nebus, –  žvilgtelėjo į dangų. – Sūnus dabar iš miesto ateitų, tai moteriškos jau šį vakarą sugrėbtų, bet kur tau – šiandien dar tik trečiadienis, darbo diena... ” Jeras, kaip jį vadino kaimynai, čiupo dalgį į rankas ir užsimojo dar vienai eilei. Bet nespėjo jis nueiti nė dešimties žingsnių, kai užnugaryje išgirdo šūktelėjimą:
  – Sveiks, tėvai! A da yra koks laisvas dalgis?
  – Už kūtės turėtų būt du! Imk ilgesnį — aną nedėlią gerai išgalandau!
  Kurį laiką nustebęs dar žiūrėjo į tolstančio sūnaus nugarą, bet paskui vėl kibo į darbą. Po kelių minučių prisijungė sūnus, ir jie mostas po mosto artėjo prie kito lauko galo, nė nenumanydami kokie dalykai dedasi vos už trijų keturių kilometrų...
  O tuo tarpu čia svarbiausias mano dienos įvykis ėjo į pabaigą. Kaulai, neatlaikę nenumaldomos lietaus atakos, ėmė lydytis, minkštėti, ir skeletas paslikas griuvo ant juodo, nuo drėgmės blizgančio asfalto. Tarsi nuo nežmoniško karščio balta masė ėmė skystėti, kol galiausiai virto garų debesėliu, neskaitant ant kelio likusios balsvos žmogaus formos dėmės. Žmonės žvelgė tai į ją, tai į besisklaidančius garus...
  Vienoje pusėje išgirdau kažkokį bruzdėjimą ir atsisukęs pamačiau besibraunančius du policininkus.
  – Kas čia vyksta? – pažvelgė į mane griežtas veidas.
  – Aaaa... Taiii... Nieko, – suveblenau.
  – Na jei nieko, tai gerai. Tik šitą išvalyk, – mostelėjo ranka dėmės pusėn. – Rytą čia buvo švaru.
  Jie dar sykį apžvelgė minią ir kalbėjusysis, stumtelėjęs turistą, pradėjo skintis kelią atgal.
  – Fakn poulys... – burbtelėjo svetimšalis ir taip pat pradėjo ieškoti, pro kur lengviau ištrūkti į išorę.
  Keletas veidų klausiamai žvilgtelėjo į mane, tačiau aš trūktelėjau pečiais ir nuėjau savo keliu.

  Kai apie viską papasakojau draugui, šis nepatikėjo, bet, išgirdęs ano tipo išvaizdos apibūdinimą, linktelėjo ir papasakojo, kad “katedros nepažįstamasis” reketavo vietinius darželinukus (ant vyresnių nesirovė): atiminėjo kramtomą gumą, čiupačiupsus ir panašias smulkmenas. O šiaip visiškai nepavojingas tipas. Kai paklausiau šio reketininko vardo, draugas į mane tylėdamas pažvelgė, o paskui greitai ištarė:
  – Chirošis.
  – Kas??? – vos nepaspringau likvoru2, praskiestu citrinų sultimis, o akys iššoko iš savo duobių.
  – Chirošis.
  Kol naudodamasis situacija, be veidrodžio pagalbos apžiūrinėjau ausis, draugelis nėrė knygų spinton. Porą kartų iškišęs galvą įkvėpė oro, o trečią kartą grįžo su dviem laimikiais — kažkokia knygpalaike ir užtinusiu paakiu.
  – Kas su tavim taip..? – dešinė akis žvelgė į jį, kol kairioji tuo metu studijavo kariesus.
  – “Paskutinis mohikanas”, – pradėjo versti knygos lapus.
  – Už ką?..
  – Už… Štai! Chirošis — Senovės Mongolijoje gyvenusios barkščių genties griaustinio dievo Balavono ir termobranduolinės energijos deivės Vijagros nesantuokinis sūnus. Buvo vadinamas ragatkių, o vėliau ir rozečių dievu. II a. pr. m. e. iš Kinijos išvyti kanibalai suvalgė barkščius, o dievai, praradę savo garbintojus, išsilakstė po pasaulį. Chirošis kurį laiką gyveno Šaolinio vienuolyne, o apsigynęs diplomą bei apgynęs kelis vietinius nuo laukinių žvėrių, patraukė į vakarus… Viskas.
  – Aš nužudžiau DIEVĄ?!! – mano akys vėl išėjo pasivaikščioti.
  – Teisingiau — nebeegzistuojančios genties dievuką.
  – Nesvarbu. Kaip paprastas žmogus gali sunaikinti dievą — antgamtinę, mitologinę būtybę?
  – Na nebent, – draugas užvertė knygą. – Nebent tas paprastas žmogus būtų…
  – …DIEVAS!!! – pajutau, jog prarandu sąmonę.
  – …nepaprastas žmogus.

------------------------------------------------------------
1. Čia it toliau — citatos iš filmo “Mortal Kombat”.
2. Likvoras — smegenų skystis.