Rašyk
Eilės (77282)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ir patalpinau aš čia savo kūrinį. Ir žodis tapo nesąmone;)))



- Ką ten apie tavo prosenelę sakydavo?
- Na, ji buvo žymiausia viso pasaulio rašytoja. Talentinga. Neprisimenu aš jos...
- Taigi ją ateive vadino! 

Ištrauka iš dienraščio „Planetos pulsas“ priede „Gyvenimai“ išspausdinto straipsnio  „Paskutinė Žemės gyventoja“ mėgaujasi poilsiu“.

„Ramybės miestelyje Žaliųjų kalnų papėdėje, ant pavadinimo neturinčio ežero kranto, yra trisdešimt trys namai ir antra tiek valčių. Vėlyvosios vasaros popietę žingsniuojant siauromis gatvelėmis, gali sutikti tik seną žveją Jobą, kuris draugiškai mosteli ranka – eikit nosies tiesumu ir rasit. Gatvelės gale – nedidelis namas, išsiskiriantis iš kitų namų baltumos kruopščiai ištapytomis langinėmis ir ant stogo besisukiojančia vėtrunge su keisto paukščio – gaidžio – atvaizdu. Rožyne baltuoja skarelė – devyniasdešimties sulaukusi moteris žvitriai atsitiesia, tvirtai paspaudžia ranką ir kviečia prisėsti pavėsinėje paskanauti rožių žiedlapių arbatos. Šios moters, save vadinančios paskutine Žemės gyventoja, pristatinėti nereikia. Žymi rašytoja, menininkė, filosofė – tai tik keletas žodžių, kuriais galima apibūdinti ją – Alisiją K., jau dvidešimt metų Ramybę vadinančią savo tikraisiais namais.
- Jūsų namai išsiskiria iš kitų ir diktuoja namų apdailos madas. Ir vis dėlto – kas yra tas mistinis paukštis gaidys?
- Tai Žemės paukštis. O gal – mano fantazijos. Vėtrungės juk ir yra fantazijos, menas.
- Iškeitėte patogų ir perspektyvų didmiestį į mažą miestelį. Koks buvo Jūsų gyvenimas pastaruosius dvidešimt metų? Ar jautėtės vieniša?
- Turėjau tai padaryti seniau, tačiau negalėjau nepaklusti pareigos jausmui. Buvo tiek svarbių darbų ir minčių, kuriomis norėjau dalytis! O paskui mudu su vyru paprasčiausiai pabėgome. Keliavome, gyvenome tai šen, tai ten – šis pasaulis tikrai labai gražus, norėjau pažinti kiekvieną jo lopinėlį. Galų gale atradau ir savąjį – Ramybę. Ir pastaruosius penkiolika metų jaučiausi grįžusi...
- O dabar?
- Dabar aš tiesiog baigianti savo misiją našlė, paskutinė Žemės gyventoja, kuri gyvena paprastą gyvenimą. Visko primąstai kapstydamasis rožynuose, prisifilosofuoji iki sąmonės netekimo - o paskui eini gerti arbatos. Nieko neužrašinėji. Neverta. Nebereikia.
Kartais labai ilgiuosi Adomo, žinoma, tačiau tai nereiškia, kad esu vieniša. Nė vienas neturi jaustis vienišas Visatoje. Visada yra kažkas šalia – nesvarbu, ar gyva būtybė, ar augalas, ar tos žvaigždės, į kurias spoksau nuo savo namo stogo...
- Jūs kalbate kaip žmogus, kuris patyrė daugiau nei kiti...
- Tam tikra prasme – taip ir buvo. Tačiau ar vertingi tie potyriai? Ar jie yra ta pamoka, kurią mums būtina išmokti? Šiaip ar taip, viskas jau praeityje, o aš pasiunčiau ateities kartoms kelias žinias... Tik dabar galvoju, kad jums tikriausiai jų nė nereikia. Apsidairykit – planeta švari, žmonės netgi laimingi, o toliau – viskas bus taip, kaip ir turi būti.
- Savo samprotavimuose pateikiate įdomių teorijų: esą visi mes esame kolonizatorių, kadaise atskridusių iš Žemės, palikuonys. Fantastinėje trilogijoje „Ateiviai iš Žemės“ pasakojate mistinės Žemės planetos istoriją, jos gyventojų ekspansiją į kitas Visatos planetas, atskleidžiate, kad toji planeta buvo nuniokota Paskutiniojo Karo – galbūt ten nė nebeliko žmonių. O Jūs – vienintelė Žemės atstovė mūsų planetoje, ateivė...
- Ši visuomenė ateiviais netiki, bet fantazijos galią vertina. Gal todėl aš galiu samprotauti, kurti, dalintis mintimis ir nebūti apšaukta eretizmu. (Eretizmas, pasak autorės, yra idėjų, prieštaraujančių nusistovėjusioms normoms, skleidimas – red. past.). Kai smalsiems žurnalistams pasakodavau, kaip Paskutiniojo Karo įkarštyje buvome vienintelis kosminis laivas, pasiųstas ieškoti būtent jūsų, kaip niekas nesitikėjo paties Karo, todėl nebuvo ir karo pabėgėlių, kaip paskui staiga nutilo visos ryšio priemonės, perduodančios balsus iš Žemės, kaip išskridome, ketindami vis tiek atlikti savo misiją – nors ji tikriausiai jau buvo tapusi beviltiška ir nereikalinga, kaip galų gale suradome šią planetą... Ir pagaliau – kaip laive kilo gaisras ir iš keliolikos žmonių įgulos, padedamos šeimai priklausiusio roboto, išsigelbėjome tik mes su mama, kaip apsigyvenome Motinos ir Vaiko Prieglaudoje, labai šaunioje, sakyčiau, prieglaudoje... Visi jie juokdavosi ir sakydavo: „Puiku! Jūs labai originali! “ ir manė, kad beribė fantazija – neatsiejama mano talento dalis. O aš nė nesigindavau, kad mėgstu fantazuoti. Tam čia labai palanki atmosfera.
- Tačiau Jūs iš tiesų talentinga! Pradėjote rašyti penkiolikos, ir pirmoji Jūsų knygelė vaikams „Mikės Pūkuotuko pasaulis“ akimirksniu tapo neįtikėtinai populiari! O kur dar fenomenalusis „Haris Poteris“, romatiškoji „Romeo ir Džuljeta“ ir „Undinėlė“, keista ir įmantri „Odisėja“, tragiška „Ana Karenina“, satyriškasis „Šaunusis kareivis Šveikas“, „Žvaigždžių karai“, „Mažasis princas“, „Pepė Ilgakojinė“, „Apie daiktų prigimtį“ ir dar daugybė kitų! O dar dešimtys filmų scenarijų, straipsnių filosofinėmis ir socialinėmis temomis, fantastinių kūrinių...
- Tiesiog buvau labai apsiskaičiusi ir išsilavinusi, nors pas jus nukritau būdama dvylikos (šypsosi – red. past.). Mano amžinatilsį mama – tikra eruditė, literatūros ir lingvistikos specialistė bei psichologė. Mes greitai supratome – niekas čia Žemės neatmena ir atminti nenori. O ir kultūrinis, literatūrinis gyvenimas kiek apmiręs. Kodėl? Mes to nežinojome, bet aš pasakiau: „Juk galime pasidalinti Žemės palikimu“. Kitaip sakant – kūryba.
- Pirmosios knygos leidyba nebuvo lengva?
- Kur jau ten lengva! Ar įsivaizduojate penkiolikmetę mergaičiukę, bandančią rasti leidėją, kuris nesibaisėtų keista jos tarme ir nežabotu entuziazmu bei nuorodomis, kaip turi atrodyti ne tik knyga, bet ir jos iliustracijos (juokiasi – red. past.)? Buvau labai ryžtinga ir reikli, na ir protinga ne pagal amžių – bet tai jau asmeninė mano mamos nuomonė.
- Beveik visas knygas pasirašinėjate keistais slapyvardžiais: A. A. Milnas, A. Lindgren, V. Šekspyras, Homeras, F. Nyčė, V. Vulf... Tai dar viena Jūsų originalumo apraiškų ar tiesiog slapstymasis nuo visuomenės dėmesio?
- Sakiau ir sakysiu – šias knygas parašiau ne aš. Tai – tarsi dovana, kurią turėjau jums perduoti. Žinoma, visa tai skamba labai egzotiškai, bet juk menininkai turi teisę būti keistoki, ar ne? Sakykime, kad aš tiesiog dedikavau visus šiuos kūrinius brangiems žmonėms...
- Vienas iš jų – Jūsų vyras?
- Be jokios abejonės. Įsitikinau, kad, net praradus ištisą pasaulį, galima atrasti meilę ir laimę. Tai banalu, bet banalios tiesos dažnai ir būna pačios teisingiausios.
- Ir jis nebijojo gyventi su ateive iš Žemės? Su kūrybingiausia pasaulyje moterimi?
- Na jau, aš nesu „kūrybingiausia pasaulyje“! Aš gi paprasta moteris. Mėgstu apelsinų sultis, žavius papuošalus ir giminių susiėjimus Ramybėje, dievinu žvejybą ir naująją „gamtinės poezijos“ bangą – subtilius trieilius, kurie iš tiesų yra labai labai seni, aš net verdu uogienes iš visų tų keistų vaisių, kurie auga mano sode! Kaip jis galėjo bijoti tokių dalykų? Juk ir susipažinome visai paprastai – traukinyje. Jis paklausė: „Atsiprašau, gal pasakytumėte, kur čia tualetas? Aš šiaip, hm, dažniausiai visur vaikštau pėsčiomis, pirmąkart važiuoju traukiniu... “ Ir labai gražiai nuraudo.
- Viename interviu sakėte: „Šis pasaulis serga užmaršumo liga, bet galbūt kaip tik ji padėjo jam tapti tokiu artimu idealiam, apie kokį tik būtų galima svajoti“. Ką mes pamiršome?
- Galbūt jūs tiesiog neatmenate to, kas nenaudinga - ir tai visai racionalu, netgi, sakyčiau, veiksminga. Tam tikrus dalykus atsimenate – kad ir kai kurias universalias tiesas ir moralės normas iš Biblijos (ir kaip ji pas čia atsirado? Tikriausiai per neapsižiūrėjimą) Ir dar skolinatės iš ten daugybę vardų. Argi ne taip, Jėzau? <... >“


Ištrauka iš Alisijos K. straipsnio „Gyvenimas po Žemės“
„Kodėl šios planetos gyventojai pamiršo, kas esą, man yra didelė paslaptis. Aš galiu tik spėlioti, galiu kelti hipotezę, kad išeiviai iš Žemės buvo modernieji krikščionys ar netgi žydai, joje patyrę pažeminimus ir genocidą, atsinaujinusį po Trečiojo Karo. Tokių emigrantų būta ir daugiau – demografiniai sprogimai, nesantaikos, neracionalus gamtos išteklių vartojimas ir kitos priežastys skatino kosmoso pionierių ekspansiją į tolimas Visatos planetas, ieškant vietos, kur būtų galima kurti naujus pasaulius. Galiu pasakyti viena – nauji pasauliai iš tiesų turėtų būti tobulesni, bent jau gyvavimo pradžioje. Taip sakydama remiuosi savo patirtimi šioje planetoje, kurios gyventojai netiki ateiviais ir kol kas Visatoje nesutiko nieko, kam galėtų paspausti ranką ar kokią kitą galūnę. Tačiau aš jau pakankamai ilgai ją stebėjau, kad galėčiau daryti išvadą – šiam naujam pasauliui, mokančiam gyventi demokratijoje ir darnoje su šalia esančiais, istorinė Žemės atmintis nėra gyvybiškai būtina. Galų gale – ką ji gali jiems duoti, ta persenusi (o gal net nebeegzistuojanti) materija? Tik kai kuriuos kultūros likučius, nuotrupas, kurias jūs vadinate fantazijomis. Tebūnie. Vieną dieną, kai susidursite su į save panašiais – arba nepanašiais, jums tikrai vertės prisiminti, kad iš esmės mes visi esame Visatos ateiviai, vienodai lygūs, vienodai tobuli ir vienodai mirtingi. ”


- Niekas netiki, kad tavo prosenelė buvo tikra ateivė. Gal ji tik bandė taip priversti mus pamąstyti apie Visatos stebuklus – taip sako mano tėtis.
- Mano tėtis tikriausiai pasakytų, kad mokyklinukų ekskursija į planetą, labai primenančią mano prosenelės aprašytąją Žemę, ir yra vienas tokių stebuklų.
- Eik jau, pastaraisiais metais buvo aptiktos net kelios tokios žemės! Na, negyvenamos, bet labai panašios. Kai buvau mažas, maniau, kad kai jie atras Žemę, ten būtinai gyvens Haris Poteris...
- Gal ir gyvena. Einam, paspoksosim į žvaigždes, vis tiek šiandien jokių seminarų...
- O tavo prosenelė mėgo apelsinų sultis?
- Nežinau. Gal. Kodėl gi jai nemėgti?
2005-11-21 19:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 19 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-18 19:42
Nuar
Filosofiškas. Kažkuo primena A. de Sent Egziuperį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-27 13:19
Pasakorius
Tikrai labai geras, orginalus ir įdomus kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-25 13:35
Asalak
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-10 17:58
bapho
puikiai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-02 09:19
Tylusis monstras
Savitas ir originalus darbas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-26 21:30
LaDy
siap idomu,bet ateive is zemes buvo vadinama aktore audrey hepburn :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-23 12:36
St Sebastianas
(juokiasi – red. past.) šiaip kiek žinau, turėtų būti (juokiasi - aut.past.). Redaktorius paprastai nežino kada kas kikena.
Tradicijų nelaužysiu ir tau kaip įprastai įkalsiu penkis kuolus. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-22 20:35
_I_
_I_
Fantastinė publicistika :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-22 15:16
Suglumes
Geras. Žemėje būtinai gyvens Haris Poteris? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-22 10:30
Mastermind Hazord
po n. dienų vėl prisijungiau, kad galėčiau ištiesti leteną su penkiais.
Patiko.
In your face, “fantastikos skyrelio liūtai” - štai taip turi atrodyti tikroji fantastika, ne pseudofantastiniai trileriai!
(/me pasiruošia akmenims, atlekiantiems iš įvairių pusių)
linkiu savaitės geriausiojo vėl :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą