Vėžės

Susitraukia diena per gandralizdžio nykumą:
raudonkojai užspringsta ant žliūgo trečiąja varle.
Vakar baigė pasaulį dalintis – vėl pykstasi
su savim, su švitre išskalbta, su žliūge dar žalia.

Paskutinėj pradžioj treškias žodis į vandenis,
pabaigoj pirmutinėj sugirgžda švokšlys krūtine.
Čiūžės vejas ratus, o kaštonas apkandžiotas
skiemenuoja žaizdų traškesiais: „Nepavysite, ne“.

Ir negaudo bobutės naujienų atvėsusių:
vien senienos, įbridusios rauklėm, kur skęsta gandai.
Priartėja per žambį laukimas griuvėsiuose
dar ne tau – šitiek šviesnakčių čirkščiojant jau nubridai.

Zirkia bluzganos, skalbdamos aiženom rudenį,
išgręžtoji žiegždra varto viešmenį ringėj – ne tau.
Nei arklys, nei Dievulis vežimo nejudina:
tirpsta vieškelio vėžės – tirpstu, o balų nematau.