- Viso, - tepratarė Usonifuras ir išėjo.
Usonifuras grįžo prie kalno, nuo kurio ir buvo atėjęs. Jis vėl atsisėdo ant to paties akmens, ranka pasirėmė galvą kaip tikras filosofas ir sustingo. Tik iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, kad jis nebejuda. Iš tikrųjų jo kūnas ritmingai trūkčiojo. Jis verkė. Verkė taip, - man pasirodė, - kaip pliaupia liūtys, kaip banguoja jūros, ežerai, upės ir, kuo toliau, tuo labiau tvindo sausumos žemę.
Bet tik man taip pasirodė. Iš tikrųjų ant skruosto tebuvo dvi didelės didelės ašaros. O krūtinės kilnojimasis – tai proto ir sielos maištas: nori, bet nieko negali pakeisti. Pasaulis - be prasmės, žinojimas tik smaugia. Žmogus yra didžių siekių, o štai lapai, kaip krito nuo medžių, taip kris, piktžolės, kaip dygo daržuose, taip dygs ir jiems nė motais, kad galėtų būti kitaip.
Oi, ne! Dabar kaip niekad jis buvo laimingas! Usonifuras visą sielvartą išsakė man ir tiems, kurie jo klausėsi. Usonifuras buvo ramus, jo siela nustojo maištavusi, nes sąžinė švari!!! Jis verkė iš džiaugsmo, nes pasakė tai, ką galėjo pasakyti, ką jam liepė protas...
... Aš daugiau jo nebemačiau...
Štai dabar, kai šalia nebėra Usonifuro, supratau, kad žiūrėjau tik į jo šešėlį, todėl nesupratau, iki galo neperpratau, ką jis sakė! Taip atsitiko dėl to, kad nesupratau pagrindinės šio žaidimo taisyklės: Usonifuras išsakė savo nuomonę, savo požiūrį. Jis savo postringavimų nelaikė gyvenimo pamatu, pagal kuriuos tik taip, o ne kitaip reikia, privaloma, gyventi, - jis tik taip galvojo.
Taigi dabar aš pradedu suprasti, kodėl kai kurie Usonifuro pasisakymai man pačiai (o gal ir ktiems?) buvo tokie netikėti. Aš pati turiu susirasti kelią, kuriuo noriu eiti; galvoti taip, kaip noriu; rašyti taip, kaip noriu. Usonifuro darbas – užjausti didžiausių siekių žmogų.
Paėmiau į rankas kreidos gabaliuką ir ant asfalto, prieš pat savo namo langus, užrašiau:
„Taip kalbėjo Usonifuras, žmogus, kuris mokėjo matyti pasaulį kitaip nei mes it mažos pilkos pelytės“.