Mano mažos didelės (nuo)dėmės

Išdžiausčiau. Mano skalbiniai palengva siūbuoja, o nevieningos lyg Europos Sąjunga H2O molekulės iš audinio tarpupirščių skuba tolyn.
Virtinė pakaruoklių, dramatiškai pasikorusių ant džiaustymo virvės.    Skalbiniai turbūt nekalčiausia ekshibicionizmo apraiška. Vieša intymumo išpažintis, šnabždanti nuodėmes vėjui į ausį. Kaskart, bedžiaustant savo apatinius ir viršutinius asmenybės apvalkalus, drabužiai išsirikiuoja į paklusnią eilę, lyg nuodėmės prie klausyklos. Visai nesvarbu, kad gerai išskalbtuos skalbiniuos turėtų nelikti nė pėdsako (nuo) dėmių.  Jie patys niekada nepamirš savo nuo-dėmėtumo ir vėl užsimiršę gailiai siūbuos, maldaudami atleidimo.
Pirmieji vėjo teismui pasiruošia iš prigimties švelnūs megztiniai, kasdienybės nutampytomis rankovėmis, beviltiškai mosikuojančiomis apie tai, kad vėl ir vėl, nuo aštuonių iki penkių, o kartais ir viršvalandžiais, kartojau tas pačias klaidas. Mažas, nesvarbias, nepiktas, beveik prie odos priaugusias nuodėmes. Vėl, bet tik truputėlį, sakiau netiesą, nemeilę, neviltį... Truputėlį, bet gal labai pavydėjau katei, be pastangų nugrimzdusiai į nuolatinį buvimą čia ir dabar... Truputėlį, po kruopelytę, vogiau: laiką iš savęs, iš tavęs – dėmesį, iš rudens – kaštonus... Užsimiršusi leidau vogti save, susinarpliojau lipniose pasaulinio voratinklio www gijose, atsidaviau nuo – iki: leidausi gelbėjama, informuojama, linksminama, spjaudžiau ir gaudžiau, žiūrėjau į Dangų, o grimzdau gilyn... Kad bent į save, tačiau deja – į nebūtį. Nieko tokio. Čia tik nedidelės, nekaltos, niekuo neypatingos (nuo) dėmiūkštės. Jos išsiskalbia nesunkiai. Tik blunka nuo jų megztinių ir gyvenimo spalvos, blunka.
Už mezginių, išvarvėjusiom gerai blogom akim, rikiuojasi retokai skalbiami švarkai – patys niekaip negalintys patikėti, kaip galėjo susitepti... Net nusipurto pagalvoję, kaip galima nusigręžti nuo labiausiai artimo, o todėl labiausiai įprasto krikščionybės Dievo “Trys viename” ir leistis ieškoti kitokios laimės formulių: spaudyti distancinio pulto mygtukus ieškant naujos gyvenimo kokybės aukso puodo dugne ar Kalėdų stebuklo Maximoje. Bet standi lyg kostiumo siūlės tradicija vėl draugiškai įspraudžia mane į senąsias vėžes. Pasimuistau, bet neprieštarauju. Nedažni šitos rūšies panuodėmiavimai, ne, aš juk tikiu vieną Dievą visagalį ir netikiu į televizoriaus prisikėlimą iš numirusių bei Maximos ėjimą į dangų.
Nutįsusius ir griežtuosius eilėje ant virvės aplenkti neskuba flanelinė pižama su drambliukais. Nuskalbta, bet jauki – dėl švelnumo ar iš įpratimo. Kaip kasdieninė porcija sinoptinių, astrologinių bei politinių prognozių, kaip įprastinis ritualas susitikus seną klasiokę “kaip nuostabiai atrodai! ”, kaip kaskart langan įsmeigtos mirštančiosios gulbės akys troleibusan įlipus nešulinei moteriškutei, kaip tyliai po kėde klijuojamos gumos garsas.... Niekas nemato, aš net pati kažkur giliai savyje užsimerkiu, juk čia nieko tokio, tik nuskalbta pižama, su kuria tu manęs niekada neišvysi.
Neklusnūs ir nėriniuoti, šviežutėliai ir spalvingi, vėjui ne iššnabždantys, o beveik išdainuojantys savo prisiminimus... Taip, tai gyventojai iš apatiniojo mano komodos stalčiaus, intymiausiojo garderobo gardemarinai, drąsiai kuriantys rafinuočiausias strategijas. Kas nėra padaręs tokių nuodėmių, kurias norėtųsi pakartoti, kurios niekada neleis pamiršti to, kas įvyko, o galėjo ir ne; kurios nuteka į prisiminimų užkaborius lyg vyšnių uogienė gomuriu... Be proto saldi, nes valgyta niekam nežinant... Vėjas nuraudęs susipainioja ir pargriuvęs mano balkone bejėgiškai klausosi ore tvyrančių (nuo) dėmių šiurėjimo. Net išskalbtos, išskalautos jos egzistuoja, turi nematomą svorį, traukiantį prie žemės net švariuosius. Net besiilginčius dangaus.