1988.05

prieš tekstą.
tai iš 1988 metų, kai buvau jaunas ir revoliucingas. apturėkit malonumą, t. y. pasilinksminkit.

I.

Paškai

Šią naktį aš ėjau iš moters,
kurią mylėjau
ir su kuria mes sugulėm
šią naktį?!
šią naktį aš sužinojau pirmą kart
kas moteris yra, o vyras kas gi buvo-
aš už jį.
ir pirmą kartą taip teisingai sustojo laikas
ir
tėvai laukė nesulaukė kada pareisiu aš
gyvas ar negyvas,
nes ši naktis- pirma,
o šiaip aš vaikis šventas ir knygų šventų
daug perskaitęs,
bet šią naktį jos visos
į moterį suėjo
ir šventą dalyką nuogam kūne mačiau
ir švietė jis kaip žuvis ištraukta
ir mirt nebyliai pasiruošus.

skambėjo varpeliai žali už lango,
nes vasaros laikas buvo,
ir gailiai verkiau sieloje savo,
nes šią naktį
moteris pirmoji man atsidavė ar aš jai,
o kas gi atrinks dabar?
ir susiliejo mūsų kūnai į visumą vieną
ir įrodžiau aš sau kažin ką,
bet tyliai tyliai
ir niekam nesakiau
ir švilpavau aš,
nes supratau galybę baisybę dalykų,
kurių dar žodžiais nepasakysi,
o tik oda perduosi,
kaip prakaitą kad mūsų kūnai išsekę
kad išskiria,
kai vasarą saulė baidyklė šviečia ir kepina sodus-
lepius paleistuvius.
šią naktį aš neisiu namo,
nes kojų nebeturiu,
vietoj jų nagai man išaugo,
ir nešliaušiu namo,
vietoj rankų sparnai man išaugo,
ir laimė,
kad tamsu,
ir aš kylu kartu savo gėdą pasiėmęs,
ir laimė kad tamsu,
mano gėdos ir laimės beribės
nematė kvailys pašalietis.

saldžiai rūgščiai karčiai sūru ir kojos rankos
galva pilvas atsisakė.
velniop viską,
pasėdėkim.
šią naktį moteris savo didelę paslaptį
pirmam man atskleidė.





II.

Aš turėjo išlipt paskutinėj stotelėj,
nes brangioji paliko mane pardavimui.
‘spaudimas iššaukia gniuždymą‘,
tarė kaimynas lakuotais nagais,
‘tegul žmonės galvoja kaip nori’.

moteris miela
mano laimę sutraukė:
gabalas man,
o ir jai,
o ir kvaišai giedoriui,
kurs progą nutaikęs čiupo blyną iš krosnies ir bėgo paklaikęs,
baimės ir karščio,
laimės ir skausmo genamas.

šeimininkė prakaito kvapą į puodą įdėjo
ir troškino,
garo vonias išlepėliui teikė,
kol nelaimis
nei skonio nei džiaugsmo nejuto,
tarė ir barė,
kam gi tos akys vaikų;
mėlynos,
žalios ir aklos,
gleives ir raumenį vieton sudėjusios šoko šokį
beprotišką,
ilgą,
ir rieda
nestoja karštas gniutulas,
taip liūdna ir gera kartu,
taip liūdna ir geriam kartu,
šilta kava įaudrino sielą,
ji-
palūkanas šiukšlėm subėrė į krosnį
ir raitos dūmai juodi ir
šlakuoti ašarom mano kančios.

bėgsiu aš bėgsiu,
arklį pavysiu,
vėją pavysiu,
visus aš pavysiu,
o ir pralenksiu,
o ir nepavys nieks,

tai bėgsiu aš bėgsiu…





III.

Ką? bet ką!
jei būčiau žalias kaip erškėtis.
nulenkčiau galvą raudoną,
raudoną kaip kūną  odą palikusį
bei tarčiau sėbreliams:
klausykit, stebėkit,
spjaudykitės ir rėkit,
tai aš-
sulūžusi kėdė,
tariu jums nuoširdų sveikinimą,
kaip kad vaikas lazdos išsilenkęs
nuoširdžiai verkia,
kad jo ir nemuštų.

ilgas
aukštas
slidus
garsas
patinusiais vokais užklojo mane kaip antklode,
užklojo mane
kaip žemė,
kuri ir piktžolės grūdą brandina,
ir negyvėlį priima,
ir spardoma neverkia.

aš erškėtis,
aitriai žalias erškėtis,
aš skėrys,
aš skėčiuosi kaip skėtis:
sulaukiau valandos,
kai minutės bėga, o laikas stovi,
tai pavasaris tirštą beprotybės bangą įleido man,
kaip šaknis,
aš sustot negaliu
ir gulėt negaliu,
aš saulės nematęs-
tamsos nepažįstu,
aš vargeta geras kurs turtą dalina,
žino- sugrįš,
galbūt aš dvasia,
krūtinė apnuoginta,
spjauk kaip į atvirą veidą atviro draugo kuris tave taip atvirai atvarė
pas kartuves;

tu tapsi kryžiumi,
tu tapsi mirtim- Užmarštim,
tu tapsi alum putojančiu,
kiekvienas burbulas- šventė didžiulė,
tu stovi,
šventas ir lamingas,
tu išmokęs skraidyti pakiliai ir svajoji-
leistis dar anksti,
žinai puikiai kad krisi,
tu auka-
savanoris,

o aš- erškėtis,
dūmų šakelių žalias erškėtis.