Elnių kergimo metas

Kokia netikra
rudenio saulė
vėsiu žalvariu
atsiduoda,
stangria gyvatės
oda žvanga
dievų ornamentai
aukso ložėje
smuikų spindėjimas.

Rupšnoja karalius
šviečiančią tylą
ragus pasidėjęs,
menėse žvėrys
ir šiurkštūs jų kailiai
šeriasi laikas auksinis,
vėstam ir klimpstam
i saulę.

Kaukėtas neūžauga
kamšo fleitos skylutes
sninga cinamono dulkėm
ir verias,
jau tuoj
pabai
ga.