Dukrytė

Mama savo dukrai neleidžia rūkyti,
Nagų nei plaukų kasmet padažyti,
Ji neleidžia išeiti vakare su draugais,
Ją gyventi mokina kambary: "po galais,

Neiki dukryte į gatvę, šiukštu!
Nereik tau kavinių turi juk namus,
Paklosiu tau lovą, kad būtų Šilčiau,
Nusiprausk, eik miegot ir pačiai bus geriau! "

O aš... Nemoku būti paklusnus...
O man... Gyvenimas gražus...
Aš pasigrobsiu iš namų
Mergytę, saugomą tėvų!

Mano namuos seniai jau bardakas-
Išmėtyti rūbai ir vis blogas kvapas.
Šalia guli kojinės, jau metai neplautos,
Keptuvė pridžiūvus ir kansaras padžiautas!

Nesu aš vandalas, nors mėgstu paišyti,
Papuošti kas naktį virtuvę mažytę
Skubu buteliais ir ne vien nuo degtinės,
Tabako dūmais ir šuke peleninės.

Ji sako naivumas man kaktoj įrašytas
Ir tikiu aš viskuo, ką kiti man sakytų.
Apsimesti galėčiau aš nors trupučiuką,
Bet kad bukas esu, kaip aulas kaučiuko.

O jai aš tariu, kad gyvenimas trumpas-
Per trumpas dorumui ir Dievui per trumpas,
Jos ranką čiumpu, o ji apkabina
Ir skinam į glėbį rūtas ir jazminus!