Išprotėjęs pasaulis bijo
Pažvelgti į savo atvaizdą
Žmonių akyse.
Kaip deivė,
Virpančiais pirštais
Laužiu duoną
Ir dedu
Į mylimojo burną,
Užantspauduodama ją bučiniu -
Lai tyli,
Nes dar negreit išauš
Ta diena,
Kai pasirodys
Baltas balandis
Ne balandžio mėnesį.
Neatneš nei mirtos,
Nei alyvos šakelės neatneš -
Mes sudeginom viską šioj žemėj.
Todėl mano Nojaus arkos vaterlinija
Niekada jau nebepasieks vandens paviršiaus.
Užsimerk.
Aš irgi bijau.