Euthanasia III

Kažkokios labai ilgos naktys pasidarė, seniau taip nebūdavo.  Aišku, kai visi namie taikiai miega, o aš čia vienas minu takus nuo vieno lango prie kito, nenuostabu, kad laikas ima temptis lyg guma.  Galėčiau gulėti ir spoksoti į niekur, bet taip laikas eitų dar lėčiau.  Nepamenu, kada ramiai miegojau ištisą naktį.
---------------------------
Pykina.  Nuo bet ko.  Namiškiai juokiasi ir klausinėja, ar aš ne nėščias.  C-ha c-ha.  Labai juokinga.  Turbūt visi man pavydi tokio nuostabaus laiko praleidimo būdo - klūpoti apsikabinus klozetą.  Prašom į kompaniją - man bus smagiau.  Šmikiai.
---------------------------
Nusipirkau kilimą.  Privertė namiškiai - mat, trukdau jiems naktimis, kai maldau nemigą, tapnodamas grindimis...  Geras kilimas, minkštas.  Tik katinas įsitaisė miegot jo vidury.  Kartais imu ir užminu jį.  Tyčia, bet vaizduoju, kad nepastebėjau.  Tai kartu tada nemiegam.
---------------------------
Litrais pampstu mineralinį.  Gydytojas liepė.  Geriu gazuotą.  Nors liepė gert negazuotą. Šiaip aš mineralkos negaliu pakęst, bet labai patinka atsukinėti kamštelį - angliarūgštės burbulų šnypštimas vis paįvairina mano naktinį gyvenimą.  Vat su kuo bendrauju - burbulais.  Net juokas nebeima...
---------------------------
Dieną vaizduoju, kad miegu.  Kaip tik tada galvą skauda labiausiai, tai nenoriu nei vieno matyti.  Eikit jūs visi peklon.  Užuojautos irgi nereikia.  Kaip nors ir be jos apseisiu.  Geriausia būtų išsikraustyt.  Kaip tik radau tokią nebrangią skylę su baldais.
---------------------------
Vienam gyventi be ryšio.  Kompanijų nesinori, o vienatvė dabar kamuoja ne tik naktį, bet ir dieną.  Gyvenimą paįvairina tik lakstymas į polikliniką.  Kažkokius tyrimus daro. 
---------------------------
Paguldė į ligoninę.  Į onkologinį skyrių.  Sako, čia turi visą reikiamą aparatūrą tyrimams.  Ir jaudintis nėra ko.  Gal ir gerai.  Fifočka seselė suleido kažkokių vaistų, tai miegojau kaip kūdikėlis.  Tik kai atsibudau, kažko blogiau matyti ėmiau.  Einu praustis - gal šiaip akys užtraiškanojo.
---------------------------
Rado auglį.  Smegenyse.  Dar neaišku, koks - gerybinis, ar piktybinis.  Žemė slysta iš po kojų.  Gydytojui pasakiau, kad artimųjų neturiu.  Dėl visa ko daviau tėvų kaimynės telefoną, liepęs, jei kas, skambint jai.  Ta boba - su kiaušiais, žinos ką daryt, jei nutiks blogiausia.
---------------------------
Ta fifočka seselė mane jau pradeda knisti.  Kaip tokioms ir leidžia dirbti.  "Toks jaunas, o tiek nedaug gyventi liko..."  Žybčioja savo dirbtiniais dantim, lydėdama mane iš vieno procedūrinio į kitą, o man taip ir norisi jai liuobti.  Iš visų jėgų.  Tik ką tai pakeis?
---------------------------
Jai kažkas jau liuobė.  Šiandien dantim jau nebežybčioja, ir plaukais vis stengiasi prisidengti sutinusią lūpą.  Taip ir reikia tokiai gyvatei.  Ir meili labai pasidarė.  Net beretę man padovanojo - nuplikusiai galvai prisidengti.  Aš, aišku, nepadėkojau.
---------------------------
Nebematau.  Apakau.  Tai diktuoju palatos kaimynui.  O gal neverta?  Gal ir neverta, bet tie daktarai tai kažkokie nenormalūs.  Pasakė šiandien, kad galėtų operuoti, bet neoperuos, nes gali būti ir blogiau.  O aš kažkokia daržove tampu.  Taip staiga.  Jei taip ir toliau, tuoj šaknis išleisiu ir sužaliuosiu.  Ir IQ tuoj kaip daržovės bus.  Tiesa, budintis gydytojas atėmė beretę.  Sako, oro odai reikia.  Viešpatėliau - man pačiam oro reikia...
---------------------------
Šiandien visai šauniai paplepėjau su fifočka.  Susitariau, kad ji man rytoj neleis vaistų, kuriuos turėtų suleisti po chemoterapijos seanso, kad manęs nenužudytų tie atseit gydantys nuodai.  Aš apsinuodysiu ir numirsiu.  Ramiai, be skausmo...  Gal ir nieko idėja.  Taip bus geriau.  Tai labanakt visiems.