Kai atvažiavo cirkas

Aną rytą nubudau apsvaigintas nuo minties, kad esu tiesiog paprastas žmogus iš kūno ir kraujo, gyvenantis tarp lygiai tokių pat kaip ir aš žmonių. Maigydamas ir sukinėdamas itin funkcionalų japonų gamybos virtuvės kombainą, verdantį kavą, spaudžiantį sultis ir dar visokių neatrastų funkcijų turintį, nepaprastai džiaugiausi, kad gyvenu civilizacijos sąlygomis ir kad nereikia man su prieteliais dabar, išlindus iš olos, medžioti mamutų, kaip kad darė protėviai anais neatmenamais akmens, muskulizmo ir stichijų kulto laikais.
Išgėrus kavos, daugiabučio kieme manęs jau lauke tirštas kaip kefyras rūkas, apklojęs kaimyninius pilkus pastatus, ir tarsi kilimas, sugeriantis padų dundesį į grindis, izoliavo mane nuo rytinės transporto spūsties gaudesio. Įsėdęs į metro ir nužvelgęs kelis išsišokėlius paauglius, maukiančius gazuotą surogatą bei šlamšiančius mėsainius, sudėtyje turinčius konservantų, šalutiniams virškinimo produktams suteikiančių malonų gėlių kvapą, darsyk akimis permečiau savo turiniu neįprastą, bet itin paprasto turinio elektroninį skelbimą:

EKSPERTAI IŠ PRAEITIES
SIŪLO IŠTAISYTI PADARYTAS GYVENIMO KLAIDAS
Jei graužiatės dėl savo poelgių, esate kviečiami į Martyno Mažvydo alėją, kur jūs nustebins vienintelis toks ir neprilygstamas
PRAEITIES CIRKAS!
** Tik lapkričio 14 dieną 2032-ųjų metų **
(Su savimi turėti klaidų liudijimą beigi grynųjų)

Panašu, kad šį skelbimą jo kūrėjai persiuntė piratiniais kanalais, nes licencijuojamo šviesolaidžio tiekėjai paprastai šamaniškų pranešimų, tariamų burtininkų bei ekstrasensų propagandos neskelbdavo. Tačiau šią „praeities cirko“ draugiją, kaip jie patys prisistatė, nujaučiau esant anaiptol ne apsišaukėliais. Kažkoks padarėlis mano viduje kuždėjo pas juos žūtbūt apsilankyti.
Kol metro girlianda vis dar ruošėsi panirti į tunelį, išsitraukiau užrašinę ir, pasikasęs momenį, suraičiau, ką buvau vakar prisiminęs, o gal ir susapnavęs: „Meldžiu atleidimo, kad aną popietę, po iškylos dviračiais, atsimeni, prie ežero, kad palikau tave vieną ant asfalto užimto kvapo gaudyti, o pats kaip stuobrys varčiausi ant vejos spinduliuodamas metalinį abejingumą“.
Užsivėrus cilindrinio vagono durims, vienas iš paauglių susikaupė, paraudo ir, mažumėlę pasilenkęs į priekį, driokstelėjo natūraliais kvapais tarsi po sočios kopūstienės. Po vagoną pasklido pavasarinis pakalnučių kvapas, ir šutvė ėmėsi nebepaliaujamai kvatoti. „Nuoširdžiai apgailestauju, iki šiol jaučiu sąžinės graužatį, - rašiau kitame knygelės lape nekreipdamas dėmesio į viešėją tvarką trikdančius jaunuolius, - jog sprukdavau nuo tavęs kaip žuvis nuo žvejo šešėlio pats negalėdamas paaiškinti to bėgimo motyvų. Nes krante juk jokio meškeriotojo nebuvo, o baugino tik lapijos ir bangavimo mestas vaizduotės miražas... “
Taip aš rašiau, kai sąstatui sustojus ir prasižiojus durims, mėsainių su nenanatūraliais priedais mėgėjai išgarmėjo į trijų spalvų – juodos, baltos ir pilkos – dieną.
Cilindre likome dviese: aš ir mano lapkričio 14-osios dokumentas. „O kaip norėčiau aš, - toliau jam bylojau, - atsiimti žodžius, kuriais kaip vinimis tvorą tave žalojau, o vinis ištraukus, neišdildomas skausmo angeles palikau, et, kad betono man kas būtų į burną tuomet priliejęs! “.
Jaučiau, kad imu graudintis – juk koks retas šiais laikais sentimentalumas! „Kad duotų kas galimybę užtušuoti tuos niekingus paklydimus“, - galop pridūriau tiesiai šviesiai paskutiniame lape prieš pat maršrutui baigiantis.
Išlipęs iš cilindrinio vagono, likusią kelio dalį Herkaus Manto gatve sukoriau pėstute. Rūkas centrinėje miesto dalyje, regis, buvo dar sodresnis, kad net mažumėlę lynojo. Maloniai stebėjausi, koks  magiškas ir suspaustas pasidaro pasaulis, kuomet matomumo laukas apsiriboja varganais dviem šimtais metrų, o toliai ir horizontai su visais pastatų masyvais bei sulaužytais kranų stuburais pasislepia paslaptyse...
Iš tolo regėjau, kad Mažvydo vardo alėjoje dunksojo nematytas objektas: miglose jis panašėjo į apverstą žvejų laivą, bet iš tikro tai buvo didelė vilkiko priekaba, su į šonus nusidriekusiomis lempučių juostomis, išspalvinta daugiausia raudonai ir baltai bei išmarginta cirko motyvais. Rodės, neveikianti.
Virš užsklęstų priekabos langinių tęsėsi medinė papuvusi lenta su pablukusiu lotynišku užrašu „Praestat sero, quam nunquam“*, o dešiniau jos kabojo holografinės spaudos užrašas paprastame laminate: „Praeities cirkas“.
„Taigi vadinasi, reiškia, taip... čia“, - pamaniau sau balsu apžiūrinėdamas nuo miglos žvarbstantį ir vakario pavymui apie savo ašį besisukantį varinį arkliuką, prisuktą ant priekabos sienos. Rūko draikanos raitėsi į abu Mažvydo alėjos galus, vis labiau švito, o į gretimas įstaigas dienos pradėti traukė vieniši klaipėdiečiai. Darsyk nužvelgiau spalvotą transporto priemonę aptrupėjusiais dažais ir jau buvau beketinąs sukti atgalios ketinamas apsilankyti čionai po darbo, kai staiga su didžiausiu trenksmu atsilapojo priekabos langinės, įsižiebė lempučių girliandos ir įsiskambėjus iki skausmo pažįstamai dainelei, regis, pavadinimu „Kiekviena mažytė žvaigždė“, į mane prabilo kuo tikriausias juokdarys:
- Kur skubate, ponuli?!
Afekto užkluptas sustingau. Jis mirktelėjo kairę akį ir iššiepdamas raudonus nasrus uždainavo:
Galbūt esate nužudęs,
O gal pavogęs kažką?
Arba nuskriaudęs?
Na, niekis! Ne bėda!
Pajacas viena savo balta letena įsirėmė į palangę, o kita galantiškai pamojo prieiti. Grojo „Kiekvienos mažytė žvaigždės“ priedainis, priekabos viduje kaip nendrės lingavo spalvoti balionai, nuo lubų kerojo kaspinai ir kabojo saldainiai.
Man prisiartinus, juokdarys pasilenkė kone išsiversdamas iš savo įstaigos ant ratų, prisišliejo prie ausies ir sušnibždėjo:
- Dama nerimsta belaukdama, tad paskubėk, ponuli.
Taip taręs, jis mikliu, žaismingu judesiu išplėšė iš pirštų ką tik mano prirašytą užrašinę, paslėpė ją tarp dviejų savo delnų, sumirksėjo, suplojo ir, nuolankiai nusilenkęs bei jau tuščiomis letenomis nuo galvos nusiėmęs skrybėlę, ištiesė ją man prieš pat nosį. Vos į skrybėlės angą spragtelėjau du eurus, juokdarys griebėsi langinių, griausmingai nusikvatojo, mirkt, ir išnyko savo kaspinuose, saldainiuose bei balionuose.
Varinis arkliukas, pagavęs uždaromų langinių sukelto vėjo šuorą, sucypsėjo, o aš nusišypsojau ir, apimtas vidinės giedros, nusiyriau per irstančias miglas.

* Geriau vėliau negu niekad (lot.)