Evoliucija

Nelius buvo tuščiaviduris; visi kiti vaikai iš jo tyčiodavosi, stuksendavo į jį ir juokdavosi iš to duslaus ir neįprasto garso. Jo tėvas prigėrė jūroj, mama – mariose; netgi jo dėdė prigėrė. O to dėdės sūnus Algiukas dabar kaip tik barbeno į jį ir juokėsi iš to garso. Algiukui jis buvo panašus į tolumoje dūžtančio degtinės butelio garsą, nors kai kuriose vietose, pavyzdžiui, pabarbenus ties alkūne, garsas labiau panėšėjo į tokį, koksai kildavo girtam Algiuko tėvui pargriuvus ant žemės, o ties kaklu jis buvo toks, kaip tėvo balsas, kai jis rėkdavo ant mamos.
Nieko stebėtino, kad Nelius gimė tuščiaviduris – juk jo tėvas ir motina paskendo. Nelius prisitaikė – tuščiaviduris, jis niekuomet nepaskęs. Kas nereikalinga, išnyksta. Tai nuostabu, tai – evoliucija.
Algiuko tėvas irgi puikiai žinojo, kas ta evoliucija – prieš mirdamas, jis taip pasakė sūnui: „Gerti, rūkyti iš tikrųjų yra nesveika. Bet žinai tad, kodėl aš to neatsisakau? Vis dėl tavęs, Algiuk, ir dėl Julytės, tavo sesers. Suprask: alkoholis, tabakas niekur nedings, jie ir ateityje bus šalia jūsų, jūs prieš juos – bejėgiai. Aš ir geriu, ir pypkę užtraukiu, kad jūsų karta jau būtų prisitaikiusi prie šių nuodų, kad jie nedarytų jokio poveikio jūsų sveikatai, kad bent jūsų nevarytų į kapus. Tad neminėk niekados manęs, sūnau, bloguoju. Vien dėl tavęs aš paaukojau sveikatą. “
Išties, koks kilnus poelgis. Evoliucija – tai procesas, reikalaujantis aukojimosi.