ji laiškuose - mažiausias padėjimas,
ji kaip kažkoks krutėjimas už sienos,
ištrūkęs knygos lapas - krentant - jos
tirtėjimas - toks malonus, kaip svetimo
žmogaus nuo laiptų nubildėjimas.
ji span'guolių stangrus užpakaliukas nuogas,
ji geltonųjų skruzdėlių ant adijalo' sukilimas.
korėtos provėžos miške, į mašiną įsmigęs uodas,
ji vyras tyras, sėdintis darbe - laukimas.
klasifikacija, koncepcija, procesas ir cinizmas,
kai aš tiktai gentis, ji - individas - nejauku.
tokia korupcija, abrozija, ekspresija, siurrealizmas.
bet joms visoms geriau žinot, kada užeiti nelaiku. ..
man, mama, kartais būni tu poezija,
bet jau išbarškinta per rėtį.
gal gal geriau tarnaut sistemai,
gedėt dėl jos ir skersą užsidėti.
ir va,vėl tapačia a la mandrybe kvepia.plepalai tarė gėri.užpakaliukas vertas stangraus vardo..nors ne.yra dar.su gentim gan idėja.o posmas kur tžž valdo tai velniop jį visaj :)) ..poeziją per rėti nėmožna sijot(mana nuomonė) ..na pakaks šio apsilankymo proga