Apsimelavęs dievų pasiuntinys
Ir apaštalo dukra kalta,
Kad kilus nakčiai sugulė šlapia
Kartu su juo – evangelijos žlugimas.
Išlydint miršta gėlės jos sode,
Nes pikto angelo nežmogiška aistra
Suluošina atodūsiais gyvybes.
Pakilus rankai sakančiai „sudiev“,
Atsisuka jau žvėris įniršęs,
Ir griebia jaunąją nasrais
Prarėkdamas:
„O neminėki jo prakeikto vardo! “