Skauda

Kada mes išmoksim gyventi *
Žeidžia raidės, rašant eiles jam
Tarp medžių nebuvo baisu
Šokt mirties šokį su lapais.

Kambary baltos žaliuzės kabo
Lyg traumų skyriaus palatoj
Rodos girtos slaugės ateis
Suklys ir išjungs aparatą.
O be jo juk nemokame būti.

Po to liks visai tuščias butas
Sumirksėjus vien vilko akutei
Atrodys kad ten gyveni.

Vėl eisim iš baro į barą
Bandysim kažką sužavėti
Ji tau mamą primins,
Man jis - tėtį.

Lydėsim namo vienas kitą.
Jūs juoksitės.

Ir viskas iš naujo kaip kraujas
Tom pačiom gyslom keliauja
Suknelės šiugždės vis ta pačia daina
Aplinkui kelius
O mados vis keisis.

Na ir kas.

Prisiminsi kas tikra,
Išmoksi, suprasi, žinosi
Kaip savo kelią į 'Norfą' kasryt
Mineralinio.

Vis laukiu ir laukiu
Kol prie laužo mes rudenį
Ateis ūkvedys gal ar Vaidas
Kaip paskutinįjį kartą rūkys.
Taip toli visa tai.
Man skauda.
Nesakysiu daugiau niekados.