viena iš milijono

..išeidama mačiau tik spiginantį žibintą, kuris švietė man į akis aštrią, naivią šviesą... Draskė mano prota ir budino sielą. Slėpdamasi nuo žibinto šviesos turėjau atsisukti atgal, ten kur stovėjo jis...  Tačiau už manęs jo jau nebebuvo, turbūt nebuvo, buvo tik žibintas - priekyje... Nedraugiškas žibintas, stovintis vienas ir tarsi liudijantis mano vienatvę... Ėjau nežinodama, kur mano kelias baigsis, o žibintas tarsi pirštais rodė tai, kad aš vėl viena, nors...Gal jis vis dar stovi už manęs?... Maža snaigė pasirodė žibinto šviesoje. Kodėl ta šviesa jos neperplėšė per pusę?... Turbūt todėl, kad žibintas norėjo, kad ir į jį kas nors žiurėtų, jis norėjo nebūti vienas, nebenorėjo kad jo šviesa kažką žudytų.. Jam irgi kažko reikėjo...Likau dar vienišesnė, be žibinto...jis turėjo snaigę...ne, ne vieną, jau milijoną snaigių...baltų..švelnių ir tokių laikinų...Laikinai ir aš atsisukau į tuščią vietą už savęs, ten kur stovėjo jis... 
  Nežinau, ar jis stovėjo. Padangų cypimas užgožė viską, net tą aštrią, atgal liepiančią atsisukti žibinto šviesą... Žibintas man neleido būti vienai, todėl manęs išvis nebeliko...
...mirtis šviesoje, mirtis be jo, ir baltas gyvenimas toliau prie žibinto, būnant viena iš milijono snaigių...viena iš milijo...