Nukritusių lapų metas

"Toks, kaip visi"

Atidarius duris visada suskamba varpelis. Nežiūriu kur, žinau, kad nerasiu.
Čia tiek daug žodžių ir užkliūvu už kalendoriaus, jau parduodamo kitiems metams. Kas bus kitąmet? Ar kas nors bus kitaip? Nežinau, sakau sau, nors nevisai noriu, kad būtų, o bus.
Jis atsirėmęs į atviručių dėklą rodo, ką galiu įsigyti.
- Šitą, šitą ir šitą, - baksteli į paveikslėlius su nemielais šuniukais.
Ne, aš gi nemėgstu tokių, sakau ir pasislepiu už lentynos.
- Ko čia atėjom?
Pakeliu akis, nustatau rimtą veidą ir sakau Jam: sušilti, rasti tai, ką norėčiau skaityti ir skaityti.
- Bet gi taip nedarai...
Darau, aš kartais skaitau poeziją laukdama, truputėlį raustu ir viliuosi, kad mano sušalę skruostai ir taip jau raudoni.
- Tu visai kitokia nei visi, - išgirdusi atsisuku į Jį, pasižiūriu į akis, tokias gilias gilias ir, kaip visuomet ramias.
Norėtum, kad būtų kitaip?
Jis tyli, o noriu atsakymo. Jis paima atvirutę su užrašu "nuoširdūs sveikinimai" ir baksnoja pirštu į raides. Nusišypsau, nes taip pat nenoriu, kad Jis būtų pilka masė. Staiga susigriebiu, kad mintyse Jį visada vadinu Tokiu, Kaip Visi, nors taip nėra. Berniukas Jį taip pavadino nežinodamas, kaip apibūdinti nepažįstamąjį. Prisimenu Jo gabalėlį laimės ir nutariu pati užsiimti stebuklais. Nors vienu.
Jis, atsirėmęs į palangę, varto „dienoraštį liūdnai dienai“ ir akys, atvertus vis naują puslapį, nušvinta nevienodai.
„Negi angelai visi jau parduoti? “ – galvoju ir kramtau apatinę lūpą kaip maža mergaitė, atsirėmusi į prekystalį, vis žvilgteldama į Jį, ir nervingai vartau paveikslėlius. Bijau kam nors prasitarti, nes jausčiau kaip subyru į daleles viduje. Jausmas laikinas, bet labai durstantis. Šis ieškojimas primena mano svajonės paieškas, taip pat bevaises. Ar man nelemta daryti gera? Išties imu pykti ant savęs.
- Radai, ko norėjai? – Jis prieina prie manęs.
Sakau, kad ne, ir tas žodis šiandien turi dvigubą reikšmę. Mums užveriant duris suskamba varpelis, todėl Jis prie durų užkiša koją, aš, lyg netyčia tai būtų vėjas, pajudinu ir varpelis skamba, skamba...
Gana, jau eime, sakau ir nusisuku. Susikišu į rankas kišenes ir girdžiu: varpelis vis dar skamba, skamba... Atsisuku, patraukiu nuo akių sruogą, pažiūriu į praviras knygyno duris. Čia Jo nėra, viduje irgi nematyti. Vienuma. Dabar išsipildo tai, ko labiausiai nenorėjau – Jis išėjo, o kažkas many byra į daleles lėtai, tarsi tuo mėgautųsi. Aš nepadariau nieko, visiškai nieko, tad kodėl taip nutiko?
Žiūriu į vakarėjantį dangų ir taip noriu kur nors eiti, bet jaučiu, kad negaliu, lygiai kaip ką nors pakeisti. Tarsi turėčiau laukti. Atsirėmiu į sieną, žvilgsnis krypsta į žmones einančius gatve. Žinau, kad šį sykį tai pabaiga. Ji buvo per daug arti, o galbūt mano draugas toks laikinas, kad galėčiau suspėti Jį pažinti? Priversdama krūptelti, pro mane praeina moteris ir užveria knygyno duris, nusinešdama varpelio gaudesį į vidų. Liūdnai šypteliu, juk naivu laukti to, kas išėjo neatsisveikinęs. Teks susikurti sau nukritusių lapų metą tikėjimui atgaivinti.