Nutapytas

Basomis
kojų pirštų pagalvėlėmis
čiupinėjau kankorėžius.
Ragavau nokstančias braškes,
neužsikąsdama cukrumi.
Glosčiau iš debesies išnyrančius pavidalus
ir kašmyrinį džiugesio kamuolį.

Dalinomės laukiniu obuoliu
pro tvoros plyšį,
jo saldžiarūgštį skonį laižydami.
O dabar –
bėgu neatsigręždama,
kad žvirgždu nubrozdintų kelių
nepastebėtum.

Nutapysiu tave
ant blunkančio audeklo
ir kas rytą paliksiu raštelį kišenėje.
Nė neįtarsi,
kad nuo blakstienų varvančio vandens
šlampa tavo marškinių apykaklė.

Šiandien pakišu po lova
įsivaizduojamą lietų.
Susiraukusią vazoninę gėlę palaistau.
Įbedu dar vieną pavydų žvilgsnį
praeiviui į nugarą,
nesulaukdama,
kada galėsiu nuspirti į kampą
savo baimę ir nežinojimą. 


2005m. liepa