kai rūkas

o aš norėjau...

kol tu tylėjai,
pasidalinti su tavim
akimirksniu:

koks rūkas!!!

iškrito vakar
ant sutemusių namų,
ant gatvės,
ant šaligatvių
ir ant atodūsio
išsprūdusio
sušilusioj širdy.

kol tu tylėjai.

degė namuose
sintetinė žvaigždė –
tavęs ilgėjausi.
akis skaudėjo

nuo rūko gal.
ištrūko žodis,
žvakę uždegė –
šilčiau...
todėl, turbūt, ištirpo rūkas...

tik tu vis dar

tylėjai.