Kluono istorijos. 2-5 dalys

ANTRA DALIS

Tos lemtingos dienos rytas nežadėjo nieko gero. Eilinė eilinio kaimo žmogaus diena. Šimtas gramų, vandens procedūros, šimtas gramų, pusryčiai ir vėl šimtas gramų. Paskui talka pas Anuprą.
Anupras buvo bene labiausiai pasiturintis kaimo žmogus. Neveltui seniūnas. Turėjo didelį ūkį, du kluonus, penkiasdešimt vištų ir bala žino kokią galybę karvių. Manau, jis ir pats tiksliai nežinojo, po praeitų metų įvykio su girtu ir meilės ištroškusiu Subačių Antanu.
Taigi į talką pas jį ėjo kone pusė kaimo ir samdiniai iš apylinkių. Aš tądien vežiojau vandenį karvėm į ganyklą. Mėgau šį darbą. Kas gali būt labiau jaudinančio, nei užsėdus ant dviračio ir pasikabinus du teliūskuojančius bidonus ant rankenų, pasileisti nuo kalnelio, perdardėti šilelį ir riedėt per ganyklą spardant karvašūdžius.
Nežinau, kas tądien man nutiko, gal užsiklausiau paukštukų, gal užsimasčiau apie artėjančią gegužinę, o gal šiaip ryte sumaišiau šimto gramų procedūrą, bet lėkdamas per ganyklą taip stuktelėjau iš nežinia kur atsiradusiai melžėjai į nugarą, kad ši kūlvirsčiu nusirito, ir veidu tėškėsi į karvašūdį, kurį aš buvau nusižiūrėjęs nuspirti, tuo pagerindamas šiandienos savo rekordą.
Šokau nuo dviračio, pripuoliau prie melžėjos, ir kiek tik begalima atsiprašinėdamas, padėjau jai pasikelti iš prieš tai buvusios, gal ne itin malonios pozicijos.
Tos akimirkos nepamiršiu niekada. Tai be abejo buvo geriausia, ką aš buvau patyręs per visą savo gyvenimą. To neatstotų net sniegas, tirpstantis nuo pirmųjų pavasario spindulių, ir per jį besistiebiantys žali daigeliai, nei upeliuko šnaresys skalbiant kojines besileidžiant saulei, nei nerūpestingas vaikystės kliegesys su vaikais iš gretimo kiemo besimėtant vištų išmatomis.
Taigi į mane sužiuro dvi didelės, aistra žibančios akys. Na, tiesa, buvo matyti tik viena, nes kitą vis dar dengė tirštas karvašūdžio sluoksnis. Tačiau tada man ir to buvo užtektinai, kad nejučia prisimyžt į kelnes...
------------
antros dalies pabaiga
------------

TREČIA DALIS

-O viešpatie aukštielnikas! – tesugebėjau suvapėti žiūrėdamas į jos nuostabų, karvašūdžiu aplipusį veidą, kvepiantį aistra. Ji, turbūt apstulbusi nuo netikėto susitikimo, be garso žiopčiojo putliom raudonom lūpom. Ne žodžių nereikėjo. Aš jai jaučiau tą patį. Šlapia nuo išsiliejusio iš bidonų vandens, ta tobula būtybė drebėjo įsikibusi į mano petį ir vis badė įkvėpti oro. Aš ką, juk ne stuobrys, o išauklėtas kaimo vyriokas, baigęs keturias klases ir mokantis pasirašyti, žinojau, kad, jei žmogus negali įkvėpti, reikia stipriai trinktelėti į nugarą. Savo stipriom, darbo nebijančiom rankom tai ir padariau. Kai po trečio smūgio įkrito į mano glėbį, supratau kokia stipri trauka tarp mūsų įsižiebė nuo pirmo žvilgsnio. Jaučiau kaip plaka jos karšta širdis, užuodžiau kvapą, su kuriuo užaugau – karvašūdžio nuo kairės akies nuvalyt nespėjau. Išgirdau, kaip giliai atsikvėpė. Buvo gera.
Turbūt susigėdusi užplūdusių it pratrūkusi srutų duobė jausmų ji atšoko ir meiliai išrėkė:
- Šunie tu sudegęs! Tu ką gal aklas kaip Marakauskių ožys?! Ko leki kaip išbadėjęs, kaip Anupro bulius bandon per rują?! – tokių nuostabių, širdį virpinančių žodžių nebuvau girdėjęs dar nuo tada, kai motina, trankydama šlapiu skuduru per veidą dėstė gyvenimo išmintį: „Benkarte tu! Aš tau parodysiu kaip viršaičio obuolius vogti! “. Gaila, kad taip ir neparodė. Girdėjau kaime šnekant, jog geresnės šio amato žinovės per keturis kaimus aplink nebuvę. Kažin kodėl, ar tai dėl tamsaus gymio ar tai dėl juodų plaukų ir akių, motutę kaime „čigonka“ vadindavo ir į akis blogo žodžio nei man, nei jai nesakydavo, nes bijojo „kad arklių neužvaražytų“.
Kol Barbora, tęsdama švelnių, skirtų man žodžių, litaniją, nešina puskibiriu dar neišlieto pieno bandė prisikviesti pabaidytą karvę, aš stovėjau it stabo ištiktas, akyse matydamas mus kartu.
----------------
Trečios dalies pabaiga;]
----------------

KETVIRTA DALIS

Keldamas nuo žemės išsiliejusius bidonus nepaliaujamai mačiau save su Barbute savo kuklioj daržinėj ant šieno. Akyse stovėjo vaizdinys, kaip ji apsirišus plaukus skarute, pasiraičiusi sijono padurkus aukštai iškeltom kojom trumpakotėm šakėm priiminėjo šieną mano paduodamą iš vežimo. Regėjau mus kartu tvarte, ją laikančią rankose spenius ir save, mėžiantį per naktį perdžiūvusio arklėko ir dviejų ožkų pridirbtą mėšlą.
Užsikabinau ant rankenų tuščius bidonus nė kiek nesigailėdamas pasukau atgal, prie prūdo, prieš numindamas atsisukau ir pamojau Barbelei, jau spėjusiai prisijaukinti ir nuraminti karvę, šūdina ranka, ištepta bevalant josios aki. Užsėdau ant dviračio ir nulėkiau su vėjeliu skalambydamas iš laimės bidonais, it bažnyčios varpais sekmadieniais ir per šventes. Buvau toks laimingas, kad nepastebėjau, kaip tuo skalambyjimu dar kartą pabaidžiau karvę, kuri tądien jau nė už ką nebesidavė pamelžiama.
Tą diena man buvo šventė. O kokia šventė kaime be šlubo ruso Samovarovo ruginės. Samovarovas kaime liko, kai jį, bebėgantį nuo vokiečių, triskart sužeidė į sėdimąją. Vėliau jau pasibaigus karui jis pasakodavo, neva tai jis vykdęs slaptą vado uždavinį. Atseit jis turėjęs nukreipti vokiečių dėmesį, kad būrys galėtų atlikti apgaulingą manevrą. O fricukų dėmesį jo siaura galvelė sumasčiusi nukreipti nuogu užpakaliu iškištu iš apkaso. Kaime buvo tikinčių Samovarovo istorijom (ypač tarp nuolatinių jo pirkėjų), tačiau kaimo žmogus nors ir paprastas, bet apgaunamas nelengvai. Tačiau kokia ta tiesa bebūtų, tikri dalykai lieka tikrais. Samovarovas turėjo medalį už drąsą ir kai mes savo noru buvom suvaryti į kolūkius gavo grūdų sandėlio brigadininko vietą. Tokiu tad paprastu būdų užsitikrinęs nuolatinį žaliavos tiekimą, jis nusprendė užsiimti tuo, ka geriausiai mokėjo – virimu.

---------------
Ketvirtos dalies pabaiga;]
---------------

PENKTA DALIS

Teisybės dėlei turiu pasakyti – rusas virė geriausia smagoną visam kaime. Be jo dar varė traktoristai kolūkio garaže ir žolininkė Petronėlė. Žolininkė duodavo šimtą, tik kai savo diedus už pakarpos atitemdavo bobos, kad nutrauktų mėnesio pasisėdėjimą ir priverstų nukast bulves. Traktoristų samagonas pasidarydavo visai nieko, kai pavarkydavom kokius tris literius. Ant galvos. Bet kaime turėdavo būti žiaurus velnio lašų badas, kad vyrai ryžtųsi su juo prasidėti. Jis, neaišku kodėl, atsidavė tepalu ir saliarka. Geriau jau susimest po trirublę ir nusiust jauniausią apžergusi dviratį į parduotuvę už penkiolikos kilometrų. Pirmąkart kai siuntėm, tai jauniausias grįžo tik po savaitės. Be dviračio. Ir be kelnių. Ir pamušta dešine akim.
Pasirodo prie parduotuvės sutiko suolo draugą iš traktoristų proftechninės, tai užsuko trumpam į svečius. Vaikis jaunas, nepratęs, tai ir ištempė vos savaitėlę. Kodėl pamušta akis neprisipažino, o tarp kito kaimo melžėjų ilgai sklandė gandai apie miškinį be kelnių lakstantį paskui karves.
Mūsų kaimo vyrai supratingi. Smarkiai ant jo nepyko. Sulaužė tik tris šonkaulius.
Nuo tada jis apsisukdavo per valandą. Dukart.
O vat ruso tai buvo skystimėlis. Net šviesiausias žmogus kaime į jį nespjaudavo. Kažin kokius ne tai inžinerijos, ne tai agronomijos mokslus institute krimtęs mūsų kolūkio pirmininkas negailėjo pagyrų. Juo vaišindavo iš rajono atvykusius revizorius. Vienas toks jaunas inspektoriukas prisisiurbęs tris paras išmiegojo pirtyje po suolu, kol mes jį radom.
Taigi gerai žinomu keliuku pasukau ten kur reikia.
Skladukas maloniai smirdėjo raugu. Samovarovas, teisindamasis, jog per tuos darbus nespėjo nukošti, prikliukino trilitrini drumsto samagono – pradžiai. Talka vis vien jau buvo pasibaigusi, o iki gegužinės dar buvo per šviesu. Skubėt nebuvo kur.

---------------
Penktos dalies pabaiga;]
---------------