Po audros

Dabar tik negeras nujautimas...
Nuogi, apstulbę medžiai žiūri į vieną tašką-
Nekrutėdami, nešlamėdami.

Bijodami manęs, jie traukiasi,
O aš gūžiuosi į kamuoliuką
Prie blokinio daugiabučio.

Purvais aplipę jų šakos dreba. -
Gal iš pykčio ar nuo melo, pažadų,
kad neišsiliesiu, kad neverksiu. -

-Suprask, aš ir pats bijojau tavęs
O labiausiai savęs. --
Jie nusuko šakas, kuriom vaikystėj
lipdavau į dangų. -

Aš keliuosi. Kaip tąkart tik
nubrozdintom kojom ir bėgu
pas mamą, kurios čia neturi būti.

Kaunas 2005-11-07