2005

1.

Už mažo gyvenimo kampo užsiglaudęs
Laukiu kažko, gal savęs, o gal nieko.
Šnibždantys pasakas vėjai nurimo.
Tokią naktį jau galėčiau žudytis, bet...

                    2.             
 
mano sapnų slibinai geri
prieš suėsdami dar leidžia
pasišildyti kojas prie krosnies

arba vėl - ragana skambina varpais
vaikelis pabėgo, o varge,
nukrito nuo varpinės bokšto
          - - -
(ant kito šono apsiverčiu
galvą apverčia sapnai
laša kraujas iš nosies)
          - - -
miręs senelis prisikelia
ir žiūri raudonom akim
be reikalo mane laidojot
nuo manęs nepabėgsit

vis tiek bėgu bet prisiveja
klaikus žvaigždžių kauksmas
ir atominis sprogimas
su siaubu jaučiu kad mirštu
          - - -
(nutirpusią ranką
sutraukė mėšlungis
krentu į tamsą)
          - - -
tu paslėpei savo lavonus
sako išsišiepusi meilužė
dabar atsakysi už viską
šaltu  savo prakaitu

pasaulis sukasi girgždėdamas
prarasdamas  spalvas
juodoje naktyje tiksi laikrodis
tiktak tiktak TIK TAK.
     
                  3.

Pulkai mano nežabotų prigimčių
Nerūpestingai dauginasi
Mėnulio kristalų atspindžiuose

Žėrinčiose gyvenimo taisyklėse
Yra išimtys – niekam nežinomas
Karalius saulė eina gerti alaus

                    4.

Atsiveria gerklės ir jų antgerkliai
Žiovauja žiaunos, paskubomis sukurtos
Iškilusios protožuvys paviršiuje
Nebeatpažįsta kremzlinų savo vardų,
Kuriuose atsispindi drumstas vanduo
Ir ratilai kreivame dangaus dugne.

                  5.

Tarp varlių ir žiogų yra griaustiniai,
Vedantys vasarą link liūdno čirenimo,

O juk  tarp lakštingalų ir varlių
Būta linksmo vandens čiurlenimo...

Siūbuojančios smilgos strėlėmis
Susminga į rudenėjančias širdis.
       
                      6.

Bemaž juokinga būtų bristi per purvynus,
Domėtis batais ir jų  numerių matavimais,
Nes pėdsakai veda į  niekur, nors  karšta
Naktis kvepia prakaitu, ir vėl  trypia kažkas
Lyg juodas arklys, atkakliai prunkšdamas
Į vasaros pravertus langus ir į tamsas,

Ant slenksčio sustojęs, nebežinau kur esu,
Atveriu plačiausias šypsenas į dangų, 
Draugams gal ir nemeluoju - bet įdomus aš,
Žinau (žinau), tik pats sau, ogi juokaudamas 
Dabar vis mėtau ir mėtau žodžių strėles į save,
Nes eilėraštis juk savaime pats pasirašys.

                    7.

Nustok drebėti, žilas vaiduokli,
Prieš mano rūškaną veidą
Atsidusęs žiedadulkėm, rūsio dulkėm,
Mano niūrią ateitį  nušvieski vėl.

Pavasariai dreba sustingę,
Širdyje griuvėsiai plytomis kalasi,
Skyla ir lyja nežinia- kam ir  kodėl,
Atiduokite man mano kvėpavimą!

O kažkada gyventi beveik norėjau,
O dabar bijoti beveik nustojau,
Pasidariau staiga niekur nematomas,
Tarsi vaiduoklis dienos šviesoje.