Moralas

Kiekviena istorija turi šiokį tokį moralą. Jei jo nebūtų, ji virstu tiesiog nemoralia, netgi amoralia istorija. Manasis moralas senas ir žinomas kaip gyvenimas. Bet jis istorijos pabaigoje (kur jam ir vieta).
Ėjo sunkūs pokario metai nuošaliame Lietuvos kaime, kai Onai Gražulytei, raudonskruostei nagingo kriaučiaus dukrai, sukako dvidešimt- pats metas mergai tekėti. Vakaruškose ir gegužinėse ji jau seniai nesėdi kampe, aidint armonikos garsams, vis tūpčioja krakoveką ar eina ratelį. Vladas, aplinkinio kaimo mechanizatorius, vis taikosi šalia stoti poron  ar dalijant žiedą  paliesti putlią merginos ranką. Onutė meiliai šypsosi, nujausdama jo užmačias, patinka jai Vladas: stuomeningas, šviesaus gymio ūsorius ir gaspadorius geras. Kad taip ateitų su tėveliais pasikalbėti... Aną vakarą palydėjęs į namus bandė įsmukti į klėtį, bet ji užvėrusi duris atkirto, kad pirma šliūbas, o paskui lovos reikalai. Teko nelaimėliui pažadėti, kad  pokalbis su tėveliais netrukus įvyks.
Sekmadienio popietę po senąja kriauše snaudęs pusbernis, tėvelio mokinys, pašoko rėkdamas:,, Angelas, angelas“. Pasirodo, Vladas, vasariškai pasipuošęs, norėjęs sužinoti, ar šeimininkai namuose, todėl ir papurtė snaudalių už peties. Subėgę namiškiai kvatojo matydami išgąsdintą pusbernį ir angelą, įsikūnijusį šviesiuose Vlado drabužiuose. Tėvai, supratę, koks bus pokalbis, kvietė prie stalo ir sodino šalia susikuklinusią dukterį. Nusprendę, kad laikai sunkūs, todėl vestuvės būsią kuklios, ir suderėję visas plonybes leido būsimam žentui lankyti ir merginti dukrą,
Onutė, pakėlusi sijoną, nuskuodė tiesiai per dobilieną pas Danutę, geriausią savo draugę, ir apsigyrusi naujienomis pažadėjo pakviesti šią į pamerges. Laimingos mergos ėmė dėlioti vestuvių scenarijų, bet - bėda. Paaiškėjo, kad Onutė išvažiuodama imti šliūbo nesugebės graudžiai  raudoti, kaip pridera išeinančiai iš tėvelių namų jaunamartei. Danutė tučtuojau nuramino draugę, kad ji padėsianti, nes turinti puikų balsą, bet už tai Onutė jai duosianti dovanų-druskos maišelį (o pokario metais druska buvo ypač brangi).
Taigi išaušo vestuvių diena. Onutė, papuošta tėvelio siūta suknia ir apkaišyta rūtomis, laimingai šypsojosi, kol snaudalius pusbernis, pamatęs gražią nuotaką apmaudžiai pareiškė:,, Nusmukusiam angelui atiduoda tikrą angelą“. Mergina tai išgirdusi  ir pamačiusi verksmingus tėvelių veidus, susigraudinusi užmiršo apie draugę, besislepiančią už lango ir  laukiančią ženklo raudoti. Onutė pajuto, kad ašaros  rieda skruostais, o žodžiai patys liejasi iš širdies:
-Tėveliai mieliausi, mano brangiausi, dėkoju už meilę, rūpestį, švelnias rankeles. Negaila man jaunų dienų, negaila draugių linksmų, negaila net manųjų namų, tik gaila to druskos maišelio, kurį  pažadėjau Danutei... Dievulėli, kiek būčiau sutaupiusi..
O moralas istorijos  būtų toks: šykštus moka dukart arba nesinaudokite reklamos agentų paslaugomis - vis tiek išdurs..