Paklusnumas (12). With the lights out, it's more dangerous

PAKLUSNUMAS

12.
With the lights out, it's more dangerous


Persekiojimas buvo pragariškas. Kiekvienas man už nugaros pykštelėjęs šūvis galėjo būti mirtinas. Kiekviena pušis mano kelyje galėjo būti galutinė stotelė. Kiekvienas tų skerdikų šūksnis galėjo būti paskutinis dalykas, kurį girdėjau šiame pasaulyje. Kiekviena kūno ląstelė tyliai šnabždėjo, jog tai galas, viskas, mirtis yra mano likimas, o aš apsimečiau, kad tų šnabždesių negirdžiu.
"What else should I be, all apologies…"
Bėgau kiek leido kojos, bet man vis rodėsi, kad stoviu vietoje. Paštininkas greičiausiai jau buvo surytas tų pačių nakties šešėlių, kurie dabar graibė mane savo žemėtais pirštais. O tie gyvuliai su ginklais artėjo prie manęs vis labiau ir labiau. Viskas galėjo pasibaigti bet kurią akimirką.
- Simai! – Sušuko kvailutė Greta kažkur dešinėje tarp medžių. Gaudynėms grėsė staigi ir bjauri mūsų atžvilgiu pabaiga.
Pamaniau, gal ji taip mėgino vedžioti juos už nosies, tačiau tokiu atveju jai sekėsi kaip parašiutininkui be parašiuto.
Vėl šūvių serija, šį sykį ne link manęs, ir aš žinojau, koks yra pasirinkimas. Meilė arba mirtis.
"In the sun, in the sun I feel as one... "
- Ei! – Šaukiu. – Palikit ją! Aš čia! Čia! Bėkit čia!
Bent pamėginau. Išgirdau, kad šūviai gražiai pasiskirstė – dalis link manęs, dalis tolyn link Gretos. O ko man reikėjo tikėtis.
Sunkios kaip akmenys mintys apie mirtį užgulė mane vos pajutus deginantį karštį kažkur prie alkūnės. Mane pašovė, pašovė, surikau viduje ir iš įsiučio panorau ištaškyti kam nors smegenis, tačiau negalėjau to padaryti net sau.
"Married... Buried... "
Akyse pradėjo lietis, nuaidėjo kažkieno šauksmas, bet aš negalėjau suvokti tariamų žodžių, viskas ūžė, šnypštė ir sukosi lyg tupint skalbimo mašinos centrifūgoje. Nuostabi atostogų pabaiga, mintyse nusijuokiau pro sukąstus dantis ir kritau, užkliuvęs už kelmo. Mirties kvapą jaučiau čia pat, panosėje.
- Štai taip, šikniai, - lyg alkanas vilkas sustaugė Mikas. Žingsnius jau girdėjau visai netoliese. – Aha, jau guli. O ko mano sesutę palikai, a? Norėtųsi sudoroti judu abu. Na, žiūrim ką turim.
"I'll take all the blame, aqua seafoam shame…"
Mano koja pakilo aukštyn, tikriausiai todėl, kad kažkas ją pagriebė. Galūnės buvo nutirpę, nuovargis galutinai mane įveikė.
Ausys dar užfiksavo užtaisomus ginklus ir neaiškius Miko spygavimus. Į visą šurmulį įsijungė kažkokie nauji garsai, tačiau aš jau negalėjau jų atpažinti, viską gožė mano paskutinis rekviem, Nirvanos "All Apologies".
Toliau viskas vyko per greitai, kad būčiau galėjęs ką nors įsidėmėti, todėl negaliu tiksliai pasakyti, kaip atsidūriau ant motociklo, už kažkieno juodos odinės nugaros. Tikriausiai mane tiesiog pagriebė ir užmetė ant sėdynės nė nesustojant. Šalmas man buvo pažįstamas, tad nenuvirtau žemėn, kai jis atsisuko ir aš išvydau Pauliaus veidą. Niekada dar nesijaučiau toks nustebęs ir sutrikęs. Nežinojau, ar juoktis ar verkti. Nežinia, ko būčiau prisigalvojęs, jei jis nebūtų nusišypsojęs, taręs:
- Sveiks, mažiau. Pys, - ir nuskraidinęs mus tolyn nuo pragaro.
"Choking on the ashes of her enemy... "
Tiek užteko, kad širdį užlietų šiluma, nepaisant žaizdos, kuri kėlė svaigulį. Tiek pilnai užteko. Pagaliau atsirado kažkas, kas ištiesė man pagalbos ranką. Norėjau įsitikinti, ar tai jis atsiuntė man tą plytą, ar jis visą laiką čia buvo, kodėl iškart man nepadėjo. Norėjau daug paklausti ir paprašyti. Žinojau, kad niekada gyvenime sau neatleisiu, jei negrįšime pasirūpinti Greta.
Baisiausia buvo tai, kad negalėjau ištarti nė žodžio, skausmas raižė ranką kaip algos negavęs mėsininkas ir nešė link plunksnų karalijos, kur man reikėjo amžiams užmerkti akis. Bet ar tikrai reikėjo? O gal kaip nors atsispirti?
Paulius žinojo kai kuriuos mano klausimus, tad šnekėjo, o aš klausiausi ir alpėjau, lakstydamas po muitinę tarp šio ir ano pasaulio.
All in all is all we are... "
- Viskas bus tvarkoj. Nuvešiu tave į ligoninę. Laikykis, tau negalima užmigti. Paklausyk. Aš seniai čia nebuvau, vakar atvariau. Psichūškė. Su niekuo negali pasišnekėti. Ką bekalbėt apie pasivažinėjimą, che. Mikas durnius, jis veikė labai atvirai. Pasisekė jam, kad čia nuošali vieta. Vakar vakare mėgino man grūst kažkokį ***ą. Apsimečiau, kad prarijau. Paskui buvo cirkai, bliamba. Vos neužverčiau kanopų. Teko nešt mėsas. Lochai farai turėjo atvažiuoti dar šiandien, bet delsė. Tipo, neįtikinamai nuskambėjau. ***as, bliamba, sušikti agurkai. Šiandien išvariau atsivest savos chebros, kad galutinai visus iš čia išrūkyčiau, bet pavėlavau. Atleisk, seni.
Nepavėlavai, pamaniau ir dėkingas žvilgtelėjau į tą masyvią nugarą, kuri gali tiek rizikuoti dėl vaikystės draugo.
Apie siuntinį nė žodžio. Bet tuomet nuo ko jį gavau?.. Skausmas okupavo ir galvą, tetroškau nusirauti ją nuo kaklo ir išnykti.
"Buried... "
Burzgesys liovėsi, mes sustojom. Mane paguldė ant žemės.
- Jie mūsų nepavys. Parodyk žaizdą. – Nuplėšė rankovę. – Gyvensi. Iki vestuvių užgis. Na, iki pirmų skyrybų tai jau tikrai.
Kaip tu gali dabar juokauti, po galais, mintyse nusikeikiau. Mums reikėjo sugrįžti.
- Kas yra? Ką nori man pasakyt?
Negalėjau priversti liežuvio manęs klausyti. Tik dejavau ir sveikąja ranka mosikavau kažkur link medžių. Pamaniau, gal jam pagaliuku nupaišyt skeletą su sijonu, bet kažin ar jis iškart susigaudytų, turint omeny, koks klišas būtų tas skeletas. Vardo parašyti tuo labiau nesugebėčiau.
Nauji ūžesiai užliejo mane, ausis tarsi užkasė nematomu smėliu. Iš visų pusių burzgė, zyzė ir zvimbė nematomi vabzdžiai, tikriausiai atskridę kibti į mane savo tamsiais čiuptuvais ir nusitempti tolyn į juodą ramybės salą.
"Yeah, yeah, yeah, yeah... "
Ne... Dar nebuvau matęs tokių vabzdžių, kurie turėtų po vieną didelę geltoną akį, metalinį kūną ir tatuiruotą raitelį. Pauliaus draugeliai baikeriai, dingtelėjo man.
- Žiūrėk, kokį drugelį pakeliui sugavom, - pagyrūniškai tarstelėjo vienas tų ratuotų vabzdžių, ir aš išvydau prie manęs puolant pažįstamą siluetą.
Laimė truko vos keletą akimirkų, kol nežinojau, kad Gretai už nugaros sėlino trys tipeliai, tikrai nenusiteikę susikibti su mumis už rankų ir šokti kankaną.

[Bus daugiau]

Screamizavonė 2005