Kaip paršiukas su kiškeliu (ne)virė sriubą

Kai paršiukas su kiškeliu įsigijo didelį ir platų virtuvinį puodą, jie pradėjo galvoti, kaip ir iš kokių ingredientų čia būtų galima pasigaminti sriubą.
- Pirmiausia mums reikia šviežių agurkėlių! – sušuko paršiukas.
- Ne, - paprieštaravo kiškis. – Mums reikia vandens. Patartina, kad vanduo būtų tyras, neužterštas ir skaidrus, kad išeitų tikrai skani sriuba, - svariai ištarė kiškis.
- O kur mes rasime tokio vandens?
- Paršeli, nejaugi tu toks kvailas? – pasipiktinęs kalbėjo kiškis. - Juk mūsų miškelyje yra gardaus šaltinėlio vandens, pameni?
- Palauk, tu kalbi apie tą baugią šnypščiančią ir putomis besisvaidančią vietą? – pasibaisėjo purvamylis.
- Va, prisiminei! – visas nušvito kiškis. – Bet tu juk ne bailys, tiesa?
- Žinoma, kad ne! – išdidžiai atkišęs krūtinę savo akyse drąsinosi paršelis. – Gerai, o kai pripildysim kubilą vandeniu, po to jau galėsim įmesti šviežių agurkėlių!
- Ne, dar ne – vėl užginė kiškis. – Tada, pasinaudoję titnaginiais akmenimis, uždegsime nedidelį lauželį, giliai į dirvą įremsime porą tvirtų “Y” pavidalo pagalių ir uždėsime ant jų puodą, kad vanduo įkaistų ir geriau sugertų bei išvirintų įmestas gėrybes.
- Mat kaip! – neslėpė nuostabos ir pakilios nuotaikos paršelis, tačiau surimtėjęs paklausė – O kada įmesim visus reikiamus ingredientus; juk tuomet nebebus laiko?
- Ką tu! Kaip tik tada ir reikės tuo pasirūpinti, - tėviškai ramino kiškis.
- Kiški, kiški, o tada galėsime įmesti agurkėlių?
- Žinoma, - pritariamai linktelėjo.
- Valio! Valio! Valio! – šaukė paršelis ir gremėzdiškai suko ratus apie šiek tiek pasimetusį savo draugą. – Kiški, žinai ką!?
- Ką?
- Bet aš nemėgstu agurkėlių!
- Tada įmesim šviežių morkyčių, burokėlių, pomidoriukų, kopūstėlių? Juk vis vien tai yra daržovės, o mes juk abu esam vegetarai. – tvirtai ir nenuginčijamai paskelbė kiškis.
- Bet kopūstėliai…
- Nurimk, jeigu ir jų nemėgsti – nedėsim.
- Ne, aš kopūstėlius dievinu, tačiau jie priklauso ne mums, o, žinai, tiems pasipūtėliams ir gobšuoliams žmonėms!
- Na ir kas! Aš visada skolindavausi iš jų daržoves, tai ir dabar nepastebės.
- Tu nori pasakyti, kad jau ir anksčiau esi apvogęs žmogų? – neatsistebėdamas kiškiu paršelis dėstė toliau. – Bet žmogus – labai piktas ir pavojingas gyvulys. O jeigu jis tave pagaus?
- Nesąmonė! Nepagaus! – išdidžiai atsikirto kiškis ir užsidėjęs koją ant kelmo, pradėjo ją masažuoti. - Matai kokie raumenys! Kasdien treniruoju visas raumenų grupes, o žmogus…[niekinamai susiraukęs] žmogus, tas menkysta, tik trina bambą ir nieko doro neveikia.
- Tiesa sakai, - pritarė paršelis ir pasirąžydamas patogiai išsitiesė ant žolytės. – O kai mes apvogsime žmogaus daržą, išsivirsime sriubą ir gardžiai pavalgysime.
- Teisingai! - aiškia gyvūnų kalba patvirtino kiškis ir nukėlęs koją, prigulė ant kelmo. – Einam miegoti.
Bičiuliai užmigo pamiškėje, o tuo metu į mišką atklydęs septynių vilkų sindikatas rezgė žiaurius ir klastingus planus. Taip kalbėjo jų vadas: “Smogiam auštant. Beta būrys atakuos dešinįjį tvarto flangą, Omega puls iš kairiojo, Smirdžius su Baltapūkiu ir manimi stovės sargyboj, o kadangi pastariesiems riebumu niekas negali prilygti, tai jie, ant nugarų, neš paskerstą laimikį. Papjaunam pora avių ir dingstam. Klausimų bus? ” Aptarę veiksmų planą, bestijos užmigo po eglėmis 33 žingsniai nuo pamiškės.
Kai mėnulis pasiekė savo aukščiausią tašką, kiškis atsibudo ir prižadino paršiuką.
- Girdi, kažkas knarkia po eglėmis, visai netoli mūsų, - pašnibždomis pasakė jis ir dar labiau įtempė savo ilgąsias ausis.
- Juk anksčiau čia nieko nebūdavo, išskyrus tave ir mane.
- Tiesą sakai, bet aš girdžiu.
- O apie ką tas kažkas galvoja?
- Aaaa… - dusliai numykė kiškis ir pagaliau prabilo. – Tikriausiai jie nori pavogti iš žmonių visas daržoves!
- Negąsdink! - graudžiai suverkšleno paršelis. – O kaip mes tada valgysim sriubą?
Kiškis nerimastingai linktelėjo ir įdavė puodą paršeliui.
- Bėk parnešk vandens, o aš greitai apsisuksiu ir nukniauksiu glėbį skanumynų. Susitinkam čia už penkiolikos minučių.
Akies mirksnyje pradingo kiškis tolumoje, o paršelis dar suabejojęs savo teisumu, pasuko šaltinėlio link.
Jau švito. Paršelis skubėjo, kiek leido jėgos, iki pat tos akimirkos, kai jo karštą širdį pervėrė ledinė siaubo strėlė: iš už nugaros ataidėjo skardus bičiulio pagalbos šauksmas. Nejaugi kažkas nutiko? Jis sukriuksėjo ir leidosi koja kojon bėgti atgal, net nebekreipdamas dėmesio į iš nasrų į žemę išslydusį katilą. Per savo nerangumą paršelis užkliuvo už nedidelio kurmiarausio kupsto ir įkrito į medžiotojų užmaskuotą duobę.
Kiškis dar valandėlę palaukęs bendražygio galvojo: “Žinai, paršeli, užkniso! Ir kam ta sriuba? Geriau jau pasėdėsiu namuose. ”