Paklusnumas (11). Lake of fire

PAKLUSNUMAS

11.
Lake of fire

Klūpėjom prie ką tik sukramtytų naujienų. Aš pirštų galais masažavau sau smilkinius ir taikiausi su mintim, kad paskambinti iš tiesų niekam negaliu, o Greta ašarojo ir teisinosi, nė nelaukdama mano priekaištų.
"Come, as you are, as you were, as I want you to be... "
- Simai, aš... Po mamos mirties man buvo ilgu. Niekam aš išties nerūpėjau nei N., nei namie. Mamą mylėjau kaip nieką kitą pasaulyje. Laidotuvėse niekas neverkė, man atrodė, kad visiems nusispjaut. Sekančią dieną, kai trumpam lankėmės N., pamaniau, gana. Išplaukiau valtimi į upės vidurį, rankomis įsikibau akmenį ir šokau į gilumą. Praradau sąmonę. Skandinausi naktį ir visur buvo kapų tyla. Pasisekė, kad kažkoks žvejys, plukdęs tinklus ešeriams gaudyti, išgirdo pūkštelėjimą. Niekada nepamiršiu jo veido. Daugiau niekada to nedarysiu, prisiekiu. Tai buvo kvailystė.
"Take your time, hurry up, the choice is yours, don't be late... "
Jaučiausi siaubingai. Kiekvienas jos lūpomis perbėgęs žodis dūrė man kaip peilis į širdį. Mąsčiau, kaip niekinga iš mano pusės buvo tiesiog nuo jos nusisukti, dingti, turint omeny, ką jai jaučiau. Bet laikas lėkte lėkė, draugai ir panos keitė vieni kitus, hormonai virė manyje košę. Palėpėje visa tai atrodė kaip didžioji mano gyvenimo klaida, ir vienintelis būdas ją ištaisyti buvo parodyti jai, kad gailiuosi, ir būti su ja, rūpintis ja čia ir dabar.
"As a trend, as a friend, as an old memoria... "
Trumpam, keletui brangių akimirkų, pabuvom kartu apsikabinę ir apsimetėm, kad esam laimingi.
Kitką, kas buvo paminėta laiške, aptarėm jau bėgdami per kiemus. Buvom atsidūrę situacijoje, kai galiojo taisyklė "Neskubėk ir būsi pirmas... kurį išneš kojomis į priekį". Greta paprašė užsukti į jos senelės Galinos namus.
- Jis narkomanas. Negi juo tikėsi? – Atsiduso Greta, kai užklausiau apie gyvenimą N. ir bendradarbiavimą su broliu. – Visas tas laiškas kažkoks neįtikėtinas.
- Aš manau, kad tiesos ten yra. Juk visam kaime pilna bepročių, ir visai įmanoma, kad jie kažko prisiriję, - tariau, atidarydamas Gretos močiutės namų duris. - O šis faktas mudu sulygina su klizmom – ***inoj vietoj, blogu laiku. Be to, prisimeni kai pasakojau apie pieną? Man pačiam gresia zombio dalia.
"Where do bad folks go when they die... "
Neramumai prasidėjo vos mums įėjus.
- Pasitrauk nuo lango, - šnibžtelėjo man į ausį Greta, o aš lauke pastebėjau stovint juodą mersą. – Jie rado mašiną.
Staska ir Romka. Vis ar neįminta mįslė. Kodėl miško trobelėj jie taip lengvai sugėrė mano durną pasakėlę? Pinigų trauka didesnė už narkotikų poveikį? O gal jie išvis ne iš šio miestelio?.. Paskutinis klausimas užstrigo gerklėje, nes pastebėjau, jog išlipo trys: Stasys, Romas ir Mikas. Visi turėjo rankose po pūšką, o Gretos brolelis dar nešėsi ir pultą, kurio paskirtis man buvo aiški.
"They don't go to heaven where the angels fly... "
- Koks gražus vakaras, - linksmai drėbtelėjo cypliaus balsu Stasys.
- Greičiau, kur tavo močiutė? – Suvapėjau panosėje.
Nespėjom nė pašaukti, kai už nugarų pajutom kažką atkrypuojant iš svetainės.
- Sveiki, vaikai. Kas nutiko?
- Mums reikia bėgti iš čia, - paaiškinau, nesiveldamas į istorijas apie kažkieno brolį nučiuožusiu stogu, spjovusį savo riebų žalią skreplį ant viso pasaulio ir laikrodinėmis bombomis "apsodinusį" savo paties kažkada mėgtą kaimą, kurį dabar pavertė į šizikų vergų atakų zoną. Mintyse jau abejojau, ar kartais mudu nelikom vieninteliai sveiko proto žmonės visame N., ir kreivai pažiūrėjau į močiutę Galiną, kai ši ramiu žingsniu nuėjo virtuvėn.
- Ateikit, vaikučiai, pienuko duosiu.
Mes susižvalgėm. Paskui pažiūrėjom į langą, nes išgirdom Miko šūksnius.
- Ei, Simuuukai, Gretuulka! Mielas kaimelis, ane? Bet man dabar labiau imponuoja dykumos. Ar šiaip, stepės. Cha cha! Išeikit dabar, juk nenorit tapti fejerverkais, a? Gal kaip nors susitarsim.
"They go down to the lake of fire and fry... "
Nifiga, pamaniau. Bomba buvo mūsų panosėje, negrabiai viela pririšta prie kolonos prieškambaryje. Išeitį radom akimirksniu.
- Ateikit pieno!.. Ateikit pieno! Ateikit pieno! – Kraujas gyslose sustingo, kai Galina pradėjo it ugnim vėl ir vėl spjaudyti tuos pačius žodžius, vis garsiau ir vis įsakmiau. Netrukus jie virto riksmu...
- Laiko dar turit apie dvidešimt minučių, - išgirdom aiškinant Miką, - bet aš viską galiu baigti tuojau pat. Special for you! Sušiktas Romeo ir Džiuljeta!
Sprogmuo buvo sunkus, bet dar sunkiau buvo išmesti jį pro galinį langą taip, kad neišgirstų tie psichai.
- Mums reikia į banką, - suniurzgėjo Stasys. – Sprogdink viską greičiau.
"Won't see them again 'till the fourth of July…"
Mikas nieko neatsakė, tik priėjo prie jo ir spragtelėjo į kaktą. Tiesiog pirštais padarė sprigtą ir viskas. Daugiau priekaištų nebuvo.
Tai ką, tokia ta "hipnozė"? Nesąmonė. Nebent jis jiems tą sprigtą seniau prilygino su kažkuo daugiau, su kažkuo didesniu, galingesniu. Pasidarė sau "shortcutą", šitas Naglis Šulija. Mane ėmė siutas, kad tas blogiukas vaidina tokį gudruolį.
Tuo tarpu bombą tespėjau išridenti gal dešimtį metrų nuo namo anoje kiemo pusėje.
- Žinau ką padarėt! – Distrofiko delfino balsu suspigo Unabomberis. Greta tuo metu jau lipo pro kitą langą ir ketino bėgti link miško, o aš, vos atsikratęs to raudono tiksinčio košmaro, turėjau dumti pro tris muškietininkus be muškietų. Užtat su pūškom.
Galiausiai mano genialioji smegeninė patarė ten neiti, tiesiog apsisukau ir irgi nulėkiau paskui Gretą. Vakaras iš tiesų buvo gražus, saulė markstydamasi lėtai leido savo rankas ant minkštų žalių pušyno patalų ir skendo virš mūsų susirūpinusių galvų.
"Now the people cry and the people moan... "
Netrukus nuaidėjo kurtinantys sprogimai – vienas po kito. Atsisukti bijojau, bet mačiau, kaip aplink trumpam viskas nušvito, girdėjau kažkieno pakvaišusius riksmus. Aha, gudročiau, nespragtelsi gi visiems zombiams, kad patylėtų.
Jaučiau, kaip it kortų namelis vienu mostu griūva viskas, ką vaikystėje šitaip branginau. Vietos, kurias mėgau... Žmonės, kuriuos mylėjau... Pasaulis, kurį dievinau... Nieko nebeliko, tik mudu su Greta.
"And they look for a dry place to call their home... "
Jaučiau, kad kažkas pasileido man iš paskos – Mikas ir jo paskutiniai pasilikti kareivėliai. Greta buvo nubėgusi per toli, aš jos nemačiau, o už manęs bėgo trijulė su paskutine misija – pribaigti mus ir rišti reikalą su N. Nėra kaimo, nėra jo gyventojų – nėra kam ką kuo kaltinti.
Netoli pušyno buvo greitkelis, tačiau pirmiausia reikėjo įveikti tamsą ir tai, kas mūsų joje laukė.

[Bus daugiau]

Screamizavonė 2005