idilė

Niekad nemaniau, kad laukimas gali būti toks sunkus. Rodos, jau visą amžinybę gulėjau išsidrėbęs ant sofos ir kažko laukiau. Skambučio, nors menkiausios žinutės, galbūt net laiško arba netikėto apsilankymo. Tačiau kambaryje tvyrojo kurtinanti tyla. Tik raminančiai burbuliavo akvariumo vanduo, tarsi sakydamas: pamiršk ir nebelauk, pamiršk ir nebelauk, pamiršk ir nebelauk…Aš žinojau, kad į duris nepasibels praeinantis laiškanešys ir neatneš jokio siuntinio, jis net nebeužsuka į mūsų gatvę…Bet aš vis tiek nenustojau laukti. Valandos, minutės – jos slenka taip lėtai. Lėtai pakilęs nuo sofos priėjau prie akvariumo. Kažin, ar jos irgi laukia? Vos vos pabarbenu į stiklą. Būrys mažyčių spalvotų žuvelių vikriai suplaukia ir sekioja palei brėžiamą stiklu pirštą. Jos turbūt laukia pietų. Joms daugiau nieko nereikia…Grįžtu prie sofos, smengu į ją, tarsi į pūkinius patalus. bet jei netyčia nukrisčiau ant žemės, galbūt aš nebelaukčiau. Siela nerimsta. Stebiu į langą barbenančias plikas medžių šakas, tarsi į akvariumą baksnojantys tie patys pirštai…Galbūt aš irgi esu auksinė žuvis, izoliuota stiklo inde, besimėgaujanti dirbtine šviesa ir šiluma…Aš jau nebežinau nei kas aš, nei ko belaukiu. Tik čaižiai braižančios lango stiklą plikos šakos primena, kad jau vėlyvas ruduo…Imu skaityti laikraštį. Po to vartyti žurnalą. Rankose televizoriaus pultelis. Klausausi ramaus jazzo…Niekas nemiela. Tik žuvys, išpūtusios savo dideles stiklines akis stebi, kas vyksta aplinkui. Kažkur laikrodis muša dvyliktą. Greit prasidės nauja diena, o aš taip ir nesulaukiau…Užmerkiu akis, grimztu gilyn į saldų sapną, užsimirštu.
Akys prasimerkia nuo ryškaus saulės dūrio į šoną. Švinta. Lengvai pakylu, pasiražau, praveriu langą. Bus graži diena. Nauja diena, naujas laukimas, naujos viltys ir svajonės. Tik žuvys tos pačios, taip pačiai laukia pietų, taip pačiai stebi mane, išsprogdintomis akimis. Ant lango nutupia žvirblis. Stripinėja ir čirškia. Malonu į jį žiūrėti, tačiau jis neatneša jokios žinutės. Žinutės iš jos…O aš laukiu kaip paskutinis kvailys vis tikėdamas, kad jau šiandien. Skamba telefonas. Ar jis gali skambėti man. Aš nebegirdžiu, ausys meluoja, jos pačios užsisvajojusios sukuria garsą. Bet telefonas nenutyla…Vikriai, kaip ta žuvys, kaip alkanas grobuonis puolu prie ragelio.
“Labas”