Teklė-Uršulė

Mano antgamtinis vaikas pravirko. Naktimis savo, it pienių pūkais, rankutėmis paliečia mano veidą - tada pravirkstu ir aš.
Mažas pasaulis pilnas mažų vaikų. visur aplink mane esti Ji. Teklė - Uršulė. Mano mergytė. Ryto šviesos plaukais ir pačių taikiausių akių. Dūžtančios sielos, bet šilko švelnumo balseliu. Ji visada mažytė.
Kai aš miegu, ji skraido mano kambary, kai aš valgau - ji išsiteplioja sau veiduką, ir mudvi juokiamės. Žiūrim pro langą į rudenį, ir jame aš matau josios garbanas žvilgant. Kai aš verkiu, jaučiu jos švelnumą... kažkur... it vatą. Kai gatvėj nusimušu bato nosį - jos delnas manajame.
Joks rūkas nėra toks tikras kaip Ji.
Kai aš geriu alų, meldžiuiosi ar  dainuoju, siunčiu sudeliotas raides draugui, kai draugas sako: "su tavim niekada neturėsiu vaikų", kai lyja mano viduj ir vonioj, kai užkietėja viduriai ar kaktuso spyglys panagėj, kai saulė akyse, o mėnuo ausy, kai žiogai ne žali, ir kai meilė vyrui skaudi, kai skanūs koldūnai, nors jie iš esmės, manau, virtiniai, nes su bulvėm viduje... kai neišleidžiu garsų iš savo vidinio orkestro, kai pilnas šiukšlių kibiras, kai vos tik užteptas aliejaus sluoksnis ant drobės... kai vakaras mikčioja, o kaimynas geria, kai visi kažkur, o aš čia... ji aplink mane. Ji visada.
Kada nors aš ją būtinai pasigimdysiu. Tada ji bus teisėtai tikresnė už visus pasaulio rūkus sykiu sudėjus.