-----------

Aplink nutysę skubantys veidai

traukinių vagonai nusineša purviną tuštybę

niekam nežinoma kryptimi

ir vėl mano širdį slegia akmuo

žinau - tai neamžina

juk esu tik mažutė akimirka

kodėl negaliu amžinai būti laiminga?





  Kažkur giliai danguje skraido paukščiai

  jie laimingi nes jie turi taip trokštamą laisvę

  tai kodėl jos neturime mes

  juk esame šios žemės paukščiai?



Tikriausiai mūsų sparnai per sunkūs

taip persisunkę kasdienybės

jog nebegali kilti aukštyn

retkarčiais kokiam nors laimingajam pavyksta pakilti

tačiau net menkiausias vėjelis

jį vėl partrenkia ant purvinos žemės

niekam nelemta pasiekt amžinybės?



Nors svajonėm pakilsiu į dangų...