PEREKUR. KAVA.
Kaip kitaip, jei tai milžiniška animacijos ir vietinių muilo operų gamybos studija? Kavos ir parūkyt... UNITED TELEVISION... Kavos ir parūkyt... Tai kaip HARE KRISHNA....
Briaunuotos stiklinaitės talpa ir forma labai labai primena tokias, iš kurių nusivylę policininkai skandina savo negandas Holivudo filmuose... Šaukštelis tirpios Nescafe ir šliūkšnis pieno, kuris kiaurą dieną (ar parą) verdamas – tuo pačiu visos bakterijos, tarp jų ir priešiškos – išverdamos – tokias galima išgerti nesibaiminant dėl dizenterijos, tuo pačiu išsiskiria cukrus. Saldu, kad net šikna susiklijuoja... Ir, jei viską teisingai perskaitėt, tai suprasit, kodėl pirštai patys suspaudė seną gerą mokyklos laikų išsireiškimą...
Perekur. Geras, vis dėl to išradimas, ar ne? Cigaretės – po vieną... susuktos pirštais ir surištos paprastu siūlu, kad neiširtų – man dažniausiai pakliūdavo ružavas... kad neiširtų... Nesu CHAIN smoker‘is, ir todėl nedrįsiu savęs vadinti ekspertu, bet skonis... NU, ŠIENAS, CHEBRA, NU NE KITAIP.... Man svarbiausia – ne arkliamušiai... Ir net nesmirda kanopomis, kaip koks „DYMOK“, kai esi kariniame orkestre... Taigi, toliau tęsiant lietiuvišką šneką – PRIKOLAS.
Ir tada viskas stoja į vietas - rikšos pavėsyje muša vietinę „AKĮ“, vaikai nupjautais raiščiais ir sausgyslėmis kaulyja išmaldos, čia pat ant kelių kuolų ištemptas juodas kaip šiukšlių maišų celofanas – jų namai, kur apart senelių, tėvų, brolių, seserų ir naujagimių dar gyvena vienas – kitas šuo, keletas kačių, kiaulė su paršiukais, ožka ir tarp dviejų plytų liepsnoja laužavietė, verda puodai...
Ir jau visai įprasta – kvėpuojam lyg turkiškoj pirtyj (tik vietoj eukalipto – saldus smilkalų kvapas, sumišęs su atviru drenažo grioviu) - taip ir norisi sumosikuot rankom ir išsklaidyt garus... Kaip kokiam transe... Tada pagalvoji – einu atgal – apsauginis bandys persiplėšt tarp vergo ir viršininko – gal ir verta apsimest durnium, bet kiek galima? Svarbiausia – kon-di-ci-o-nie-rius, butelinis vanduo ir internetas...
Kitas matmuo...


Patriot






