Senos akys

Senos žibančios akys su instinktyvaus motiniško rūpesčio rėžiais, kietai žvelgiančios į paprastus daiktus ir neleidžiančios prasiskverbti nei vienai ašarai… mėlynos senos akys su rudom dėmelėm aplink vyzdžius, nesiblaškančios, ramios ir tylios… Jos tokios panašios į jos akis - tamsesnes, smalsias ir vis dar pastebinčias daiktus, jų formas, skiriančias spalvų derinius, dar nesupratusias, kad tai turi mažai reikšmės.
Šios akys ramiai žvelgė vienos į kitas, tyliai klausėsi laikrodžio tiksėjimo ir krūpčiojo nuo žodžių darkomos šalto vakaro ramybės… Įtempta dviejų akių tyla susirėmė - susitrenkę ramūs žvilgsniai švelniai traukė į save susidūrime atšokusius mažučius vandens lašelius, kurie bijojo prisiglausti prie skruostų, tūnojo įsikibę į akių mėlynumą... Į akis gėrėsi šiluma, senųjų akių rėžiuose prasiveržiančios liepsnos šiluma - lyg kunkuliuojančių ugnikalnių deginantis proveržis iš neužankančių kiaurymių, pamažu tampantis lėtu, bet trumpu sąstingiu ryškiom rudom dėmelėm prie vyzdžių. Sklindantis skausmingas karštis vertė akis mirksėti, trukdė žvelgti tiesiai, kad nė akimirka neprasprūstų nepastebėta, kad kiekvienas veido krustelėjimas būtų užfiksuotas ir saugomas jų vaiskiame mėlynume.
Žibančios keturios akys žvelgė skirtingai - jose gimė kitokie pasauliai, kitoks mėnulio spindesys, kitas skonis, kitas laužo spragsėjimo atgarsis, bet ta pati kančia, kurią senosios grūdo į rėžius, kiek pajėgė, kad šie prisipildytų ir užsivertų, tačiau jie neprisipildė... Kančia prasmegdavo, ir artėdavo naujas skausmo kąsnis, ištroškusiai rijamas, bet nesotus. Kančios pojūtis buvo nebeskaidrus, vangiai ir gailestingai priimamas, ko jaunosios akys dar nebuvo išmokusios - jas skausmas užliedavo drėgnu, pūkiniu rūku, iškraipydavo gimstančio pasaulio šešėlius ir nebeleisdavo jų puoselėti, auginti ir mylėti, rūpintis pasaulio atvaizdu jos akyse lyg motinai sūnumi. Bet argi ji sugebėtų tą atvaizdą kurti? Ar sutramdytų sūnų ir priverstų įkūnyti svajones? Ji paverstų jį vergu, maištaujančiu ir raunančiu išaugintus daigus. To ji nedaro, ji tik instinktyviai priima gimstantį pasaulį, globoja ir jaučia jo širdies dūžius, kurie kaskart neramiai sudrebina žvilgsnio skaidrumą, ir šis kaskart susidrumsčia iškylančiais dumbliais, kunkuliuoja, verda ir galiausiai užsitraukia drumzlinu ledu... Tačiau augančio sūnaus prisilietimas prakerta eketes, pro kurias iškylantis dumblas apvalo bangų spindėjimą saulėje ir leidžia ryte jos šypsenoj atgimti sušvitusiam dangui. Jos akys nebepastebi pro eketes krentančių ir tyliai nusėdančių dugne šiukšlių - joms kažkada ateis laikas iškilti. Jos akių šypsena apglėbia sūnų ir mano auginsianti jį, kaip panorėjusi. O nepastebimos šiukšlės švelniai bangomis rieda ir rieda…
Jos prasiverš kaip ir senajai, paliks tuos raudonus rėžius, apraizgys visas akis, tačiau mėlynumo nepalies. Mėlynume gimė gerumas, liksiantis ir tada, kai akims bus per sunku šypsotis švintančiam dangui, kai jos tyliai merksis ir nebeieškos, ką reiktų pakeisti jų atspindžiuose… Joms rūpės tik kitos akys, pasiliekančios ir nešiojančios jų mėlynumo prisiminimą. Rėžiai nebejus skausmo, jie besąlygiškai paklus tyliam sąstingiui, tik pasruvs šiltu gerumu į žvelgiančias jaunas akis šalia. Gerumas subėgs į jas iki kiekvieno lašelio, išsisunks, kad nebeliktų šilto drėgmės pojūčio, tik sausa tuštuma, kad mėlynume jis galėtų pasilikti ir amžinai tyvuliuoti lyg rami putojanti vasaros jūra, kad jaunosioms akims jo niekad nepritrūktų.