Mažieji baltasparniai

Maži, mieli angeliūkščiai strikinėja po baltus, pūkinius debesis... Lėtai pakelia kojelę ir nedrąsiai strykteli ant kito debesiuko, mosuoja sparneliais, bijodami kristi žemėn, nors mažyliai dar net nemoka skristi... Vargšiukų žvilgsniuose matyti toks susijaudinimas (gal net baimė) kai jie skrieja dangumi dar nepastatę savo kojelių ant debesiuko. O vėliau, kai jie saugiai ir tvirtai atsistoja ant debesėlio, jų mažučiuose veideliuose matyti laimė ir pasididžiavimas, kad štai jie, tokie maži, o jau šokinėja po debesis... Tačiau vyresniesiems angelams tai nepatinka, jie bijo, kad mažieji susižeis ar dar kas blogo nutiks, (eiliniai žmogiški suaugusieji pamanytum) todėl vyresnieji angelai ima drausminti ir vaikytis mažuosius. Danguje pradeda virti gyvenimas- gaudynės. Jaunieji, neklaužados strikinėtojai, nesileidžia taip lengvai drausminami, vyresnieji gainiojasi juos po visą dangų... Linksma! Galų gale ir viena ,ir kita pusės pakankamai nuvargusios virsta ant minkštųjų debesų ir nesustodami juokiasi...
O žemė tuo metu miega... Saldžiai sapnuoja tai, kas iš tiesų darosi TEN... Danguje... Pas mielus, baltasparnius angeliūkščius...