Jundilė (1)

ILZBĖ
1.
Prieš užmigdama ilgai žvelgiau į tamsias savo kambario lubas. O, kaip mano širdis troško kažko naujo, nekasdieniško, stebuklingo...
Staiga, dvi spindinčios akutės įsispitrijo į mane, o paskui sumirgsėjo keletą kartelių ir užgęso. Pašokau iš lovos ir tamsoje sugraibiau kėdę. Pasilipusi aukščiau užvertusi galvą ėmiau tyrinėti lubas, kur ką tik žybtelėjo žiburėliai. Keista, bet neradau net jokios žymės, kad ten kas nors buvo nupiešta.,, Pasirodė“, - ėmiau savc raminti. Tačiau vos atsiguliau atgal į pūkinius patalus, dvi žvaigždelės vėl mirgtelėjo. Apėmė keista nuojauta, kad tai tik keistų įvykių kalno viršūnėlė ir reikia laukti kažko daugiau...
Tačiau ir šis mano rytas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Aš eilinį kartą pramiegojau rytinį pasibėgiojimą su Skira, o ji ir vėl paskambino telefonu paprašyti kitą rytą atsikelti anksčiau. Tėvai jau buvo išėję į darbą, todėl turėjau,, laisvą plotą“ ir gerą pusdienį galėjau veikti, ką tik panorėjusi. Nieko nėra geriau už krūvą draugų šiltuose namuose šaltą žiemos atostogų rytą, tad užsakiau picą ir pasikviečiau Tutją bei dar kelis draugus. Laukdama svečių klausiausi muzikos ir linguodama į taktą šlitinėjau be darbo po kambarius. Pagaliau po geros valandos susirinko beveik visi bičiuliai. Dar kartą suskambo durų skambutis - Markas su savimi atsivedė nepažįstamą vaikiną.
Atidariusi duris iškart pamačiau nedrąsiai mindžikuojantį Marko draugą.,, Koks mielas“, - pamaniau. Tiesiog negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo tų žavių ryškiai smaragdinės spalvos akių, kurios akimirksniu mane užbūrė. Nežinojau net jo vardo, bet giliai mintyse sukirbėjo mintis, kad tai keista ir įdomi asmenybė. Bežadė stovėjau prie laukujų durų ir kvailai spoksojau į naująjį atvykėlį. Pagaliau Markas atitoko:
- Oi,,, pardon“, nesupažindinau. Ilzbe, čia - Perviltas. Perviltai, čia - Ilzbė!
Kukliai nusišypsojom vienas kitam, bet nespėjome net rimtai pasisveikinti, nes Markas nusitempė bičiulį supažindinti su kitais svečiais.
Žaidėme žaidimus, sprendėme kryžiažodžius, lošėme kortomis, žiūrėjome išsinuomotus video filmus – prisigalvojom daugybę pramogų praskaidrinti dienai. Tačiau, kad ir ką beveiktume, vis sugaudavau į save įsmeigtas Pervilto akis, bet vis tiek nepratarėme kits kitam nė žodelio. Galiausiai nebeištvėriau nebylaus dialogo ir palaukusi, kol balsai nutils, garsiai paklausiau:
- Taigi, Perviltai, papasakok apie save. Markas, - aš priekaištingu žvilgsniu nusmelkiau draugą, - nė kartelio neužsiminė apie tave...
- Tai todėl, kad mes susipažinome tik... vakar, - kaltai šyptelėjo Markas. - Iš karto suradome bendrą kalbą, ar ne, drauguži? - jis kumštelėjo Perviltui petį.
Bet Vilčius (vėliau taip dažnai trumpindavom jo vardą) atsakė ne iš karto. Atrodė, lyg mąstytų apie tai, ką pasakyti ar rinktųsi tinkamus žodžius. Iš pradžių net pasirodė, kad jis nukeliavęs kažkur toli toli, bet kur, tik ne šioje svetainėje, kur buvome apsistoję. Tačiau greitai supratau, kad viskas gerai. Vaikinas pakėlė galvą ir nusišypsojęs savo plačia, švelnia šypsena, sužiuro tiesiai į mane. Staiga jis prabilo:
- Esu matęs daug gražių merginų, bet pati gražiausia dabar sėdi priešais mane...,, Tai bent kvailys“, - tada šovė man į galvą mintis, -,, Taip nusišnekant negirdėjau nė vieno... ”
Perviltas nustebino visus ir vėl nutilo, o aš maniau, kad numirsiu iš gėdos. Jaučiau, kaip kraujas plūsta į ir taip pernelyg raudonus mano skruostus. Draugai ėmė krizenti, o netrukus jau kvatojo susiėmę už pilvų. Baisiausiai įsižeidusi paklausiau Skiros, kas čia taip juokinga, o ši, vos tramdydama juoko ašaras, atsakė:
- Dar niekad neteko matyti tavęs tokios sutrikusios. Dievaži, Perviltai, sveikinu, ištraukei į paviršių šios kietakaktės būtybės jausmus...
Dabar jau ir mane suėmė juokas. Juk tikrai dar prieš jokį vaikiną taip neraudonavau. Tik Perviltas sėdėjo ir ramiai, nuoširdžiai šypsojosi. Jaučiau, kad jis kalbėjo tikrai nuoširdžiai ir už tai buvau jam dėkinga. Jau seniai joks vaikinas nesakė man komplimentų...
Į kambarį tyliai tapsėdama minkštomis letenėlėmis įsėlino mano pūkuota katytė Tutsė, tačiau, nors šiaip ji su visais būdavo draugiška, iš karto ištraukė nagučius ir ėmė piktai šnypšti žiūrėdama į naująjį draugą. Šis, vos išgirdęs šnypštimą, baugiai pašoko iš savo vietos. Rodės, veide neliko nė lašelio kraujo, o šypsena staiga išgaravo. Akimirką pasirodė, kad šalia stovėjo netgi kitas, svetimas žmogus. Markui paklausus, kas nutiko, Vilčius vos ne vos išspaudė silpnu balsu:
- Nemėgstu... kačių... Turiu eiti, skubiai... Sudie...
Vaikinas nė neatsigręždamas išskuodė pro duris, o Tutsė, vos tik išgirdo trinktelėjusių laukujų durų trinktelėjimą, nustojo šnypšti ir grakščiai klestelėjo ant kilimo viduryje kambario. Tarp rudos spalvos raštų jos rusvas kailiukas kone susiliejo su aplinka. Draugai kiek sutriko, taip netikėtai atsisveikinę su Perviltu, o aš paėmiau augintinę ant rankų:
- Nesąmonė, kas gi galėtų nemėgti mano Tutsės... -burbtelėjau.
Visa gera nuotaika buvo sugadinta, taigi ir kiti draugai netrukus išsivaikščiojo kas sau. Tačiau, kad ir koks keistas pasirodė naujasis pažįstamas, aš niekaip negalėjau jo pamiršti ir vis apie jį galvojau. Perviltas priminė tarsi kokį fantastinį paukštį iš pasakų knygos. Didelės apvalios akys, plati burna ir kumpa, snapą primenanti nosis darė jį savaip patraukliu. Glostydama katytės kailiuką akimirką net ėmiau įsivaizduoti, jog glostau juodus kaip anglis vaikino plaukus. Dar su jokiu žmogumi taip nenorėjau pasikalbėti ir artimiau susipažinti, kaip su Perviltu, bet abejojau, ar jis, bijodamas (kaip kvaila) mano katės, dar pasirodys šiuose namuose.
Greitai grįžo tėvai, o aš užmiršau apie nutikimą. Su mama važinėjome po parduotuves, tad nebuvo laiko galvoti apie Perviltą.
Tačiau, kai kitą rytą aš pagaliau atsibudau laiku ir bėgiojau su Skira po apsnigtą parką, draugė priminė vakarykštį svečią:
- Taigi, kaip tau patiko Perviltas?
- Gražus vaikinas... - regis, vėl nuraudau kaip rožė.
- Taip, bet labai keistai vakar elgėsi, - Skira sustojo prie suoliuko atsikvėpti, - Tu tik nesupyk, bet ir Tutsė buvo kaip nesava...
Visiškai sutikau su drauge. Negalėjau suprasti, kodėl tokia visada draugiška katytė staiga taip persimainė.
Kartu papusryčiavę pas Skirą, patraukėme į mano namus. Linksmai čiauškėdamos mes palengva žingsniavom šaligatviu. Džiaugiausi grazia žiemos diena. Šviečianti saulė, švelniai žnaibantis skruostus šaltukas, linksmi rogutėmis parke nuo kalniuko čiuožinėjančių vaikų balsai – viskas man kėlė nuotaiką, ir aš be jokios priežasties ėmiau džiaugsmingai kvatoti. Staiga, labai netikėtai, lyg iš po žemių išdygo Perviltas ir sustojo priešais mane. Vos į jį neatsitrenkiau ir labai sutrikau (juk būtent apie jį kalbėjau su drauge). Dar negalėdama atsigauti nuo taip staiga užplūdusio juoko stovėjau ir bandžiau atgauti kvapą. Matydama, kad negaliu pratarti nė žodelio, Skira sukikeno ir mirktelėjo vaikinui.
- Labas, Vilčiau!
- Sveikos, - susimąsčiusį, neramų ir kiek bailoką jo žvilgsnį akimirką nutvieskė šypsena. - Kaip smagu, kad susitikom... Aš norėjau atsiprašyti už tai, jog vakar taip išlėkiau...
- Liaukis, nieko tokio, - numojau ranka atgavusi kalbos dovaną, - viskas gerai. Mano katė vakar elgėsi kvailai, jai tai nebūdinga...
Perviltas pakvietė mus į kavinę pusryčių, ir nors jau pusryčiavom, linksmai susižvalgėm ir patraukėm kartu su juo. Vaikinas paaiškino, kad vaikystėje jį užpuolė senelės katinas, todėl jis paniškai bijo kačių. Tai man pasirodė tikrai menka priežastis, bet nesistengiau gilintis. Gal jis tikrai taip labai bijo kačių, kad gali net numirti iš baimės?
Priešingai nei praeitą sykį, Perviltas buvo neišpasakytai kalbus. Pliurpė ir pliurpė, o mums teliko klausytis jo pagyrų.
- Per tokį šaltį ne kiekvienas rįžtųsi lakstyti parke, - linksmai išdrožė jis.
- Na, taip, bet juk sportas – sveikata! - nusišypsojau aš.
Sėdėjau susimąsčiusi ir susikaupusi vedžiojau pirštu kavos puodelio kraštą. Perviltas elgėsi vis keisčiau. Nors juokėsi ir daug kalbėjo, iš jo akių nedingo slapta baimė ir šaltumas. Atrodė, kad jis kažin ko iš mūsų tikisi, bet nedrįsta prisipažinti. Tiesą sakant, man jis daug labiau patiko anądien, kai jo asmenybę dengė paslaptinga tyla. Dabar, kai sužinojau jį esant paprasto banko darbuotojo sūnumi, atvykusiu kelis mėnesius pasimokyti į motinos gimtąjį miestą, kiek nusivyliau. Galbūt giliai širdyje tikrai tikėjausi ko nors stebuklingo ir kupino nuotykių? Pati juokiausi iš savo kvailumo. Ir ko gi aš tikėjausi?
- Suprantu, kad čia gyvensiu tik keletą mėnesių, bet norėčiau būti jūsų draugas. Ar sutiktumėte mane priimti į savo draugų ratą? - staiga paklausė vaikinas.
Nustebusi pakėliau akis nuo puodelio krašto, o paskui lėtai linktelėjau galva. Negali būti, pamaniau, jis negirdėjo mano minčių... O Vilčius su palengvėjimu atsilošė savo kėdėje, net akys nusimetė neramumo šydą. Skira klausiančiu žvilgsniu nužvelgė vaikiną.
Tikrai jau buvau susitaikiusi su tuo, kad erviltas yra paprastas vaikinukas, bet staiga ir vėl tuo suabejojau. Gal tai tebuvo sutapimas, bet jis garsiai pakartojo mano mintis. Mėginau save įtikinti, kad mūsų mintys tik šiaip, didelio atsitiktinumo dėka, beveik visiškai sutapo.
Taigi, nuo tos dienos Perviltas tapo mano ir mano draugų draugu. Mes vaikščiojom į vieni kitų namus, lankėm parodas. Vilčius visus stebino milžiniškomis žiniomis apie įvairių įvairiausias senovės kultūras. Šiaip, kad ir kokį istorijos periodą benagrinėtum, jis turėjo ką pridurti ar patikslinti. Paklaustas, iš kur tokios žinios, jis trūktelėdavo pečiais ir atsakydavo visada domėjęsis istorija ir praeities žmonių gyvenimo būdu, beto daug istorijų jam pasakojo senelis. Draugams to užteko ir teliko didžiuotis turint gyvą enciklopediją po ranka.
Dažnai mes susirinkdavom mano namuose. Iš pradžių Perviltas nenorėjo net pagalvoti apie viešnagę šiuose namuose, siūlydavo susitikti kur nors kitur. Mačiau, kaip jis kiekvieną kartą paminėjus kates siaubingai susijaudindavo ir visokiais būdais stengdavosi pakreipti kalbą kita linkme. Bet greitai aš suradau išeitį iš keblios situacijos. Sužinojusi, kad jis ateis, uždarydavau vargšę savo katytę kambaryje, ir vaikinui nereikėdavo baimintis šnypštimo išpuolių. Galėjome plepėti smagiai ir nerūpestingai valandų valandas.
Greitai mes taip susidraugavom, kad nė nepastebėjom, kaip pralėkė du nuostabūs mėnesiai. Tiesiog žaibo greitumu praskrido. Per tą laiką Perviltas tapo kone geriausiu mano draugu. Su juo galėjau kalbėtis beveik apie viską. Niekada neteko pajusti, jog tai, ką aš kalbu, vaikinui nėra įdomu. Jis visada įdėmiai išklausydavo, o paskui, viską gerai apsvarstęs, ką nors patardavo.
Vieną rytą Vilčius atėjo į mano namus, kur jau buvo susirinkę visi draugai, didžiai susirūpinęs ir prislėgtas. Greitai paaiškėjo, kodėl... Jo trumpučių mokslų laikas baigėsi ir reikėjo atsisveikinti su naujais bičiuliais. Visi siaubingai nuliūdo. Perviltas jau buvo tapęs kone kompanijos siela. Nors buvo panašaus amžiaus, kaip ir mes, septyniolikmečiai, bet sukaupęs, rodos, tūkstantmečių išmintį, ir labiau subrendęs nei mes. Rūpestingas lyg mylintis tėvas, drąsus tarsi didžiausias herojus (jis vienintelis išdrįsdavo storulei kaimynei Alojai stačiai į akis išrėžti savo nuomonę apie svetimų pokalbių klausymąsį), gražus kaip princas ant balto žirgo – toks jis buvo nepakeičiamas ne tik man, bet ir kitiems draugams. Žinojau, kad jo siaubingai trūks... Tačiau greitai jis mus nudžiugino, prisipažinęs, kad stengsis pratęsti mokslus ir atvykti gal net visam laikui.
Tą vakarą, jau išėjus draugams, tėvai leido Perviltui pasilikti kiek ilgėliau. Dar joks vaikinas, tiesą sakant, nebuvo mano kambaryje, todėl buvo labai keista matyti jį, sėdintį ant žalsvu apklotu užtiestos lovos ir smalsiai besidairantį aplink. Mudu sėdėjom ir kalbėjom. Tačiau, nors ir norėjau pakalbėti su juo rimtai, negalėjau nieko konkretesnio pasakyti. Tauškiau apie gražų orą, besibaigiančias atostogas (staiga suvokiau, kad Perviltas mokėsi net atostogų metu, bet nepaklausiau, kodėl)... Tačiau galiausiai aš pasirįžau prisipažinti draugui apie...
- Perviltai, tu man labai patinki, - išgirdau tokį nenaturalų savo balsą tariantį žodžius.
Daugiau nieko nebegalėjau pasakyti, nes kažkoks gniužulas užspaudė gerklę. Akimirką net pasirodė, kad imsiu dusti, bet stengiausi nepanikuoti. Nerimavau, kokia gali būti Pervilto reakcija.
Jis nė kiek neapsidžiaugė. Regis, kad net labai sutriko. Į akis grįžo ta pati baimė ir netikrumas, kuriuos sutikau jau pirmą kartą jį pamačiusi. Tai niekšas, pamaniau. Aš kone meilėje prisipažinau, o jis tik paniuro ir ėmė taip vaikiškai vedžioti bato galu kilimo raštą.
Rodos, visą amžinybę kambaryje tvyrojo mirtina tyla, kai staiga Perviltas atsistojo ir murmtelėjęs, turįs išeiti, pasisuko durų link. Aš pašokau ir sušukau:
- Tu esi toks pats niekšas, kaip visi! Nejaugi tau nė kiek negėda?!
Nusivyliau Pervilto elgesiu, bet tuo pačiu metu supratau, kad pažįstu tik menką šios asmenybės dalelytę. Ir štai, jis mane vėl nustebino. Priėjęs stipriai apkabino. Ach, kaip gera buvo jausti jį taip arti, bet kartu taip toli, jausti vaikino šiltą kvėpavimą man prie ausies. Norėjau taip stovėti ilgai ilgai ir nieko nekalbėti. Perviltas kimiu balsu sušnabždėjo:
- Atleisk, tačiau jau greitai tu viską suprasi, Tarkvili...
Nespėjau net susivokti, ką jis pasakė, Vilčius apsisuko ir strimgalviais išlėkė pro duris. Girdėjau, kaip jis lipa laiptais, bet išeiti iš paskos neturėjau jėgų. Staiga pasijutau tokia pavargusi. Kojos pačios sulinko. Apėmė milžiniškas liūdesys, o aš likau su daugybe neatsakytų klausimų...