* * *

Ar dangaus užgriūta dvasia virsta
Lašu ožiuko barzdoj? – dvitiltį klausimą
Tyli žmogus vyzdin jaunaties... Kailis
Šokliojo vilko, šiaurės pašvaistėm nužvilgęs,
Meteorais išdegintos letenos,
Ausies būgnas įplyšęs į tylą;
Uosk paukščių taką!
Aš iš vandens veidrodinio.
Pančiok spinduliu žvaigždę!
Veidrodis tamsžolę slapsto.
Spjauk žvaigždę į žemę!
Iš dugno šviesa neiššoka. Kas
Įpučia tapymą it vandens
Malūno sukimą: ra-tu-
to, ra-tu-to, ra-tu-to –
Tas akmenim paukštį užmėto, tas
Akmenį paukščiais užmėto.
Kur baigias dangus, Magdaliete?
Tapytojas brėžia aguonstiebį it violan-
čelės nenuoramą stygą, į uolą,
Vėją, pasaulį įskvirbusį
Virpesį, ra-tu-to! Žiedas,
Dangui atvertas, beria aguonlapius
It tylius nuolankius moters
Plaukus... Ra-tu-to, ra-tu-
to, ra-tu-to – jį  pasiveja muzika?
Tas kambarys saugo vientisą garsą
Vienatvės, ir stalas, popierius, ruzganas rankšluostis
It slėgį pajutę net dreba, net inkščia
Į suluošusį kūną. Į raukšlių spiečiaus nutūptą
Smilkinį. Į krūtinės subliuškusią odą, po kuria,
Viso gyvenimo rūpesčiu teka
Vanduo: ra-tu-to, ra-tu-to, ra-tu-to...
Amžinybę jis praplečia  rėmais
Į ožiuką, plunksniniu kailiu,
Kurs prakeiktą žvaigždėlapį trypia
Ir galvą kinkuoja, nes nori
Lašus nuo barzdos nulaižyt.
Į surukusio veido piemenę,
Kuri per naktis raliuoja,
O jis - tamsią žolę rupšnoja
Iš veidrodinių užutekių, ir dangaus
Pabaigon atšokavęs
Regi:
“Madona su kūdikiu”.