Įtampa (ištraukėlė "stotis")

Nenoriu gadinti savo ir tamstos laiko aprašinėjant, kaip Kostas pasiekė Kauną. Kelionė nebuvo kažkuo ypatinga, tuo labiau, kad automobilyje visą kelią iš seno mašininio magnetofono skambejo Jungėnų kaimo kapela. Vairuotojas buvo tylus žmogelis-niekuo neypatingas, tik jo kelnės buvo surištos virvele, o ne diržu, o ant kaklo puikavosi kaklaraištis su užrašu „Vendy“. Tas „Vendy“ visą kelią plaikstėsi, taikydamasis leptelti vairuotojui per švariai nuskustą žandą. Kostas buvo dėkingas jam už tylėjimą, tik niekaip nesuprato, kam išvis tokie kaip jis stoja...
Jis išlaipino Kostą šalia autobusų stoties. Elė jau turėjo būti netoliese.
Autobusų stotyje tvyrojo popietinis mieguistumas. Jo kaltininkas greičiau buvo karštis, nei tik ką pasibaigę greitomis suvartoti prekeivių pietūs. Ore tvyrojo tepalo kvapas, sumišęs su pūvančių egzotiškų vaisių kvapu. Priešais stotį buvo įsikūręs nedidelis turgelis. Kaip taisyklė, vaisių, kurie pardavinėjami turgeliuose, galiojimo laikas būna pastebimai trumpesnis, tačiau jei paklausite pardavėjų tokios keistos anomalijos priežasties, tai išgirsite, kad tai todėl, kad juose nėra „koncerogenų“. Kastuvėlis nelabai tikėjo tokia teorija, nes pagrįstai įtarė, kad pardavėjui „koncerogenas“ reiškė tiek pat, kiek jam „dimensija“.
Į vakarą, kai pardavėjai ima skirstytis, jie dažniausiai sumeta likusius vaisius į šiukšlių dėžes ir palieka išvežti kartu su šiukšlėmis. Jei koks praeivis išmeta popierėlį nuo ledų į šalia turgelių esančias šiukšlių dėžes, iš jų pakyla spiečiai mažų musyčių. Kostas visad galvojo, kad tai gražu. Gražu ne musytės, o tai, kad tie vaisiai -gyvybiškai kažkam reikalingi, kad ir tokiems mažiems sutvėrimams kaip šie.
Stotyje, be keleto prekeivių, buvo nedaug žmonių. Kaip visada šalia kampo slankiojo Haris. Kažkur toliau keletas čigonių spjaudė saulėgrąžas ir sustojusios rateliu laukė pasirodant nėščių moterų, kurias būrėjos kažkodėl ypač mėgsta.
„Matyt dėl to, kad sunkiau pabėga“- pamanė Kastuvėlis. Šiaip čigonėms jis rūpėjo tiek pat kiek ir jam rūpėjo čigonės. Jo nešiojami žiedai nebuvo nei auksiniai, nei sidabriniai- studentas, - o jo plati žemo žmogaus eisena visai nerodė, kad tas žmogus reikalingas „draugiško patarimo“ ir „užuojautos“. Pinigų jis, aišku, neturėjo. Kam toks reikalingas.
Tačiau minėto Hario santykis į Kostą buvo visai kitoks. Haris buvo žmogus su 1975 m. hipio išvaizda. Haris buvo netikras jo vardas, tačiau tikro Kostas nė nežinojo. Marškinius jis nešiojo su atlapa apykakle pailgintais kraštais. Tie kraštai garbingai gulėjo ant ryškiai žaliai fioletiniai geltonos Hario krūtinės, atidengdami visiškai pliką krūtinę. Kaip pasakojo Kosto mama (jie kartu su Hariu kažkada mokėsi), jis buvo „labai protingas ir gražus vyras“. Tačiau vieną dieną jį paėmė į rusų kariuomenę. Niekas nežino, kas įvyko ten, tačiau parvežtam anksčiau laiko iš jos Hariui jau nebereikėjo eiti į darbą. Haris nebuvo nenormalus tikrąja to žodžio prasme. Pirmą kartą jį matantiems jis atrodydavo visiškai sveikas, gal tik kiek apsvaigęs ir per geros nuotaikos, tačiau jis turėdavo vieną silpnybę.....
-Sveikas, Kastuvėli, -Haris staigiu mostu atidavė kareivišką pagarbą. -Kaip gyvuoji, senas tu kriene.
Kastuvėlis pamatė ant jo antakių prilipusį mažą pūkelį, rasotą kaktą ir garbanomis krentantčius šviesius plaukus kurie viršuje buvo kiek sulipę.
-Hari, sveikas, net nelauk.
-Kostai, bet aš nieko ir nelaukiu, aš niekada nieko čia nelaukiu, bet nesakyk juk malonu, kai išlipus stotyje tave pasitinka kaip namuose.
Haris prisiartino, kiek palinko link Kosto, jo balsas tapo tylus lyg jis ruoštų suokalbį ar išduotų kokią valstybinės svarbos paslaptį:
-Kostai, aš ruošiuosi išvykti. Netoli, tik šiam vakarui, supranti, pas pupytes į Elektrėnus. Netrevuoju, žmogau, tik reikia 20 ct. Iki bilieto trūksta, -Haris ėmė raustis lyg kažko ieškodamas kelnių kišenėse.
Vieną kartą- kovo mėnesį, Kostas jam nedavė pinigų ir jautėsi kaltas. Tąkart jis supyko. Supyko tik dėl to, kad žinojo viską, ką Haris darys toliau: ką sakys, ko klaus, kaip eis šalia ir kokia intonacija ištars „tik  50 ct. trūksta iki... “. Dažniausiai tai, kad žinai iš anksto viską, reiškia ne ką kitą, o tai, kad perpranti kito melą. Tik tąkart grubiai atsakęs Hariui jis pasijuto bjauriai. Kurį laiką pagalvojęs suprato, kad Hariui pinigų prašymas niekada nebuvo rimtas užsiėmimas, greičiau žaidimas, sąvotiškas tranzavimo būdas. Haris buvo per daug naivus, kad apgautų kitus, jis tenorėjo, kad su juo žaistų jo sugalvotą žaidimą. Kostas žaidė.
-Hari, nori alaus ar ką?
Haris negėrė alaus nuo armijos laikų. Kostas mostelėjo lyg vydamas nuo savęs muses.
-Duok šventą pakajų-užbaigė.
-Kostai, ką padarysi, jei neturi pinigų, tai neturi. Bet nejaugi tau žmogau gaila draugiško patarimo... Tu tik paklausyk...
Jis stipriai paėmė Kostą už alkūnės ir sustabdė jį staigiu judesiu atsukdamas į save. Ir aiškiai tardamas žodžius ir žiūrėdamas Kastuvėliui tiesiai į akis pratesė:
-Žinai, vakar taip nejauku čia pasidarė. Pilka spalva- atrodė vaizdas kaip iš nespalvotos nuotraukos, net tas trikojis šunėkas Marka ir tas ne rudas, o pilkas kaip musė iš lauko tualeto. Visur, kur tik pažvelgsi, nieko tvarkingai aiškaus ir simetriško, nieko patikimo, asimetrija ėmė plūsti iš visur, nėr už ko nusitverti, - Haris mėgo nežinomus žodžius. - Matau net stoties kampo nukrypimus nuo 90 laipsnių kampo, o jau ką kalbėti apie stovėseną... Ar bandei kada eiti laikydamasis tiesiai nuo žemės 90 laipsnių kampu? Kad ir kaip stengsiesi – nepavyks.
Kastuvėlis pajuto, kaip nuovargis labai greitai ėmė kilti nuo blauzdų į galvą, galvoje liko tuščia, liko tik skausmingai tylus ir sunkus švino spalvos rūkas kuris ritosi bangomis į galvą ir vėl nuo kojų grįždavo su dar dideniu sunkumu. Jis sustojo pasilenkė atrėmė rankas į kelius atsikvėpti,  atkreipė dėmesį į ant įkaitusių betoninių plytelių nudaužytais kraštais besivoliojantį sudegintą žiebtuvėlį. Po tranzavimo jau pasiekus miestą ir atsisveikinus su vairuotoju, atsipalaidavus kaip taisyklė apimdavo nuovargis ir apatija, o Haris trykštantis energija šį kartą vargino kaip niekada. Jis vis rausėsi kišenėse lyg ten būtų paslėpti visi tie žodžiai, kuriuos jis nesustodamas bėrė į Kastuvėlį, tai atsistodamas priešais, tai pasilenkdamas prie jo ir familiariai padėdamas ranką ant peties. Kostas nuo gimimo nemėgo prisilietimų. Jo mama kažkada, kai jis dar buvo kūdikis nunešė jį pas psichiatrą patikrinti ar „tas vaikas normalus“, nes liečiamas jis klykdavo dar labiau. Psichiatras atsakė – „normalus, bet jautrus“. Elė buvo pirmas žmogus su kuriuo jis galėjo užmigti apsikabinęs. Kostas nemėgo jei kas nors būdavo arti jo, o ypač nemėgo jei kas kvėpuodavo jam tiesiai į veidą.
Jis pajudėjo toliau greitindamas žingsnį ir stengdamasis padaryti taip, kad Haris bent jau nebėgtu jam prieš akis, taip pat judant paliesti  kitą visada sunkiau. Išėję iš pavėsio jie ėjo toliau. Haris vis aplenkdavo kokią tarp jų atsiradusią kliūtį- bobutę, besitaisančią kojines, šiukšlių dėžę, gatvės stulpą- ir vis liejosi:
-Grįžtu namo, tikėdamasis pamatyti savo stiklinį katiną iš Noting Hillo karnavalo, o jo nėr.
Kostas nemanė, kad stiklinis katinas iš viso galėjo ten būti. Greičiausiai jei ir buvo, tai Haris kada bus jį sudaužęs „kad pažiūrėti koks iš tiesų jo vidus“
-Atrodo, šiukšlės iš stoties pas mane namuose pradėjo dygti. Galvoju, gal kaimynas tas trenktas Vyga kompiuteristas perkėlė savo kompiuterines vizijas į tikrovę. Kambary taip smirdėjo, taip smirdėjo, o dar tas musyčių ūžimas-jos tūpė man ant veido ir jis labai niežtėjo. Kuteno pasmakrę, kai trenkdavau per veidą -lyg ir pasikasydavau, lyg ir nuvarydavau, bet jos ir vėl grįžta ir grįžta. O viena- bjaurybė- į ausį įlindus. Užtrėkši- neiškrapštysi. Taigi, teko taikytis su jos buvimu... Musgaudžio namai, lipnios pakabintos plėvelės kasdienybė, netvarka, netvarka supranti baisinė. Taigi, susirinkau save ir pasikvėpinęs nuvažiavau į  Elektrėnus. O ten tvenkinys. Atrodo liptum ir plauktum sau iki vidurio ir atgal teliuskuodamasis purslais baltais kaip prieškarinis garlaivis. Ramybė tokia apėmė- po manimi didelis gylis ir ramus luliantis vanduo, net nebegalvojau, kad zombis arba ryklys gali kur netoliese būti. O ir musę išploviau gėlame vandenėlyje po senu tramplinu, o ir pupytės... pupytės... Kastuvėli, kokios ten pupytės. Kojas tik nuo tramplino nukabinusios maskatuoja- šelmės, rodos šoktum kaip žuvis ir čiuptum už letenos- panertum ir aikštingai besispardančią išbučiuotum gražuolę po vandeniu.
Mieste berods buvo daug karščiau. Kostas stengėsi klausytis ir tuo pat metu jautė, kaip kaista visas kūnas. Apie mėlyną „Testament“ užrašą ant Kosto krūtinės susidarė du tamsesnės medžiagos blynai. Kostas ėmė nebesuprasti, kur iš viso jie abu eina. Pagalvojo, kad Hariui vakar iš tiesų buvo sunku. Pasiekęs pavėsį Kostas neišlaikė.
-Hari, turiu 50 ct.
-Kostai, Dušanbė, -šį žodį jis sakydavo labai labai patenkintas ir tai reiškė maždaug tą patį, ką Kostui reiškia „super duper“. - Mane pradžiuginai, pradžiuginai Elektrėnų pupytes. Užteks misti stoties musėms, Hariui reikia gero dušo, Jakuzzzi... Būk sveikas, gyvenime, sudie, musės- Baal Zabulo vergės, - Haris ištiesė rankas į šonus ir, sumojavęs menamais sparnais, užbėgo Kostui už akių. Kostas išsitraukė iš kišenės jos turinį į kurį įėjo raktai, centai ir krūvą nudrenktų popierėlių, atkapstė 50 ct. ir įbruko juos Hariui į ranką. Kišenės turinį jis susibruko atgal. Taip jis darydavo visada, vis galvodavo, kad grįžęs namo atrinks kas reikalinga, o kas ne ir tada išmes tas šiukšles, tačiau kaip taisyklė grįžus atsirasdavo svarbesnių reikalų, todėl kišenėse nuolat būdavo krūvos nenusakomos paskirties popierėlių. Tai kažkada erzino jo mamą, Elė kol kas tylėjo.
Kostą visada stebino Hario sugebėjimas išlikti draugišku. Kai atsiranda skola, lygybės nebėra, tačiau tik ne Hariui. Haris niekada nesijausdavo skolingas. Haris nesižemindavo- jis juk prašydamas tik „tranzavo“. Kastuvėlis juk irgi dainuodavo su gitara Palangoje- darbui pasibaigus kur nors prie bažnyčios. O kartais dainuodavo Liūtis „vardan prikolo“, o jis vaikščiodavo su kepure rankoje. Jis gerai suprato Harį- pasirinkimas verčia gerbti.
Haris, beje, nebuvo „Bomžas“ jau vien todėl, kad populiariai tariant jis pats pasirinko stotį, o ne stotis jį. Jo šeima gyveno labai pasiturinčiai. Kartais atvažiuodavo jo brolis su atviru BMV kabrioletu ir pasiimdavo Harį „kad nedarytų gėdos šeimai“. Tačiau, tik broliui išvykus, Haris ir vėl būdavo prie stoties. Jo niekas nemušdavo. Kostas manė, kad taip yra todėl, kad vietinė stoties publika paprasčiausiai bijojo jį galutinai užmušti -„ką čia gali žinoti, kiek tam trenktam trūksta iki „pilno otrubono“. O ir brolis- advokatas- „sto pudov pasodins, ir dar į gaidyną“. Taip ir gyveno Haris tikėdamas, kad apgaudinėja visus, tačiau kaip ten buvo iš tiesų Kostas nedrįso spręsti. Stotis jam nekėlė jokių jausmų. Hariui ji patiko.
Kai Kastuvėlis davė jam 50 ct., Haris pabaigęs savo džiaugsmingą tiriadą pagreitino žingsnį ir lenkdamas Kastuvėlį dar greituoju mostelėjo ranka atsisveikindamas. Po to susikišo jas į siauras kliošinių džinsų kišenes ir išnyko tarp stulpų ir retų medžių– „matyt į Elektrėnus“. Jis visada taip išnykdavo, kai gaudavo ko nori. Jis nei nebandydavo vaidinti dėkingumo-tai irgi buvo neblogai. Po to, kai jis sėkmingai „sutranzuodavo tave“, tu tapdavai jam nebeįdomus ir jis lėkdavo „tranzuoti“ toliau.
„Būk mano meileee.... tfu“, – suskambėjo galvoje Kostui dar Žaliojo kaklaraiščio automobilyje užkritęs“ Valinskienės dainuotas gabalas.
Jau buvo nuėjęs kelio galą iki bendrabučių, kai susiprotėjo palaukti Elės skvėrelyje pakeliui. Belaukdamas jos atsisėdo ant suoliuko, išsitraukė cigaretę ir kurį laiką sudvejojęs užsirūkė. Skverelyje akmenukus lesinėjo keletas balandžių, po medžiu sedėjo ir laižėsi kailį pora katinų, kartais tingiai žvilgtelėdami į balandžius, kurių jie šią popietę matyt buvo nenusiteikę sumedžioti. O medžiuose ant šakų tupėjo apsnūdusios varnos, pakreipusios šonu galvas, lyg jų viena akis būtų skirta žemei, o antra- svarbesniems dalykams. „Jos vienu metu žiūri ir į dangų, ir į žemę“.