Mano motina ilgais juodais plaukais

- Mama, pasakyk man savo grožio paslaptį.
- Meilė tau – štai ir visa paslaptis.
Ji ilgai sėdėdavo prieš prietemoje spindintį veidrodį ir šukuodavosi ilgus tamsius plaukus. O dabar?..
Šiemet sudegė motinos namas. Žmona sako, kad galbūt senė specialiai jį padegė. Ieva (toks mano žmonos vardas) niekada nesutarė su mano motina. Aš nesikišdavau į jų karą – bobų reikalai.
Vieną rytą pravėriau buto duris, o ten stovėjo motina – šlapiais batais, sulyta striuke ir prigludusiais trumpais pilkais plaukais.
- Sudegiau, sūneli, - išlemeno ji, o akys pasruvo ašaromis.
Kai abu išgėrėm pusbutelį, motina papasakojo, kad trumpam išėjo į parduotuvę, o kai grįžo troba jau skendo liepsnose. Pavyko išgelbėti tik priemenėje gulėjusius kelis daiktus ir skalbinius, džiūvusius kieme. Viskas tilpo į kalėdiniais seneliais margintą polietileninį maišelį... Nors buvo liepos mėnuo.

                                        ***
Kol kas ji miega balkone. Vietos vieno kambario bute yra tiek, kiek yra. Ir taip čia spraudėmės keturiese. Motina – penkta. Kaip tam šuniui...
- Aš ilgai čia nebūsiu. Nevarginsiu. Eisiu į prieglaudą. Užsiregistruosiu biržoje. Man svarbu darbas. Plauti, šluoti – viską moku, galiu. Aš juk iš kaimo. Nuo penkerių ėjau ganyti žąsų. Sunkūs buvo laikai. Visi vaikai padėjom tėvams, kiek galėjom...
Ieva uždaro balkono duris koja. Pagarsina televizorių. Motinos, gulinčios balkone, nebesigirdi.
- Ji išvarys mane iš proto. Tu to nori? Nori, klausiu?
- Ieva, ji mano motina. Nevarysiu gi.
- Du latrai po mano stogu. Tu apie vaikus pagalvoji? Ką jie mato – tėvą ir senelę geriančius?
- Nurimk.
- Aš išprotėsiu. Va imsiu ir išprotėsiu nuo jūsų abiejų.
- Ša. Nagijevas vėl kalba.
- Pagarsink.

                                        ***
Šiandien Ieva su vaikais išvažiavo pas savo motiną į Pabradę. Pasiėmė visus pinigus. Šaldytuve tik trys bulvės ir gabalas šaltienos.
Motina guli balkone ant sulankstomos lovelės ir lanksto oro lėktuvėlius.
- Tai kur skrisim, motin?
- Ai, kur ne taip šilta.
- Ko čia taip? Juk saulė –gerai.
Ji pakelia galvą nuo lovelės krašto ir pažvelgia mano pusėn.
- Ar pinigų yra -  iki „taško“ nulėkčiau? – klausia ji, o akyse tik kibirkštys kibirkštys kibirkštys.
- Turiu penkis litus.
- Aš dar centų paieškosiu. Gal išeis.
- Motin, o gal šiandien einam prie Nemuno. Pasivaikščiosim - blaiviom galvom, taip sakant. Pagalvosim, kaip čia tau toliau gyvent.
- Tai, kad dar nė pietų nėr. Spėsim ir išgert, ir pagalvot, kaip tu sakai. Tai aš ir lėksiu jau.
Daug kartų žvelgiau į savo motinos išblukusį siluetą ir bandžiau prisiminti tiksliai tą dieną, kada viskas pavirto tik šukėm... Alkoholiu kvepiančiom stiklo šukėm. Keista, bet viskas prasidėjo taip seniai, kad aš nebeprisiminiau. Ji – mano motina – tiesiog pradėjo pilkėti ir džiūti akyse. Gal todėl taip anksti vedžiau ir pabėgau į miestą. Bet nuo savo kraujo nepabėgsi.

                                        ***
Ieva neskambina jau trečia para. Jei tylės ir ketvirtąją – važiuosiu į Pabradę žiūrėti, kas ten nutiko.
Motina gavo valytojos darbą. Triskart per parą valo viešuosius tualetus požeminėje perėjoje. Valytoja su diplomu – juokinga iki ašarų. Pedagogė – lituanistė – motinos gyvenime bereikšmiais tapę žodžiai. Palaidotos, tiksliau, paskandintos svajonės. Taip gyventi paprasčiau: geri, vemi, guli, blaivaisi. Nei pamokų, nei pareigų. Jokios atsakomybės ar gėdos jausmo. Ramu... Gyventi su sudegusioje spintoje laikytu diplomu, su užmigusia, tiksliau, užmigdyta, savigarba širdyje – tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Gal todėl ir reikia kartkartėm išgerti ko stipresnio – kad sąžinė ir savigrauža liautųsi draskęsi tarpusavyje ir širdyje. Paskandinti blogas mintis stiklinėje – gal kas žino geresnį būdą? Aš nežinau, mano motina... Taip pat. 

                                        ***
Žmona prašo skyrybų. Galėjau nuspėti. Ta proga geriam su motina. Ji gavo „avansą“. Valgom kaip karaliai, geriam kaip gyvuliai.
„Jei šiandiena kvepia mėšlu, nuskalauk gerklę „degiąja“, ir viskas vėl bus gerai“ – dainuoja jau įkaušusi motina. Man gera jos klausytis, nors balsas jau čaižus, net gergždžiantis – kaip tikros senės.
- Aš ryt neisiu į darbą, sūnau. Būsiu su tavimi. Eisim į turgų. Pirksim tau batus. Bus kaip tik rudeniui.
- Nereikia.
- O kas kitas tavim pasirūpins, jei ne motina?
- Aš nebe mažas. Pavėlavai manim rūpintis.
- Neskaudink motinos.
- Prisigėrei  - eik miegoti užuot snargliavusis.
- Sūnau, kodėl tu taip?
Išeinu lauk. Uždarau ir užrakinu buto duris: nenoriu, kad ji sektų mane, kad šlitinėtų gatvėmis. Pats einu išgerti alaus. Galva truputį svaigsta, bet greitai praeis. Visada pareina.
Alus sušildo skrandį, po to ir pilvą. Kalbos su vyrais praskaidrina protą. Nuo mūsų juoko dreba visi kabako langai. Lubų nesimato pro cigarečių dūmus. Ir nereikia, kad matytųsi: svarbu, kad matosi bokalas.

                                          ***
Namo grįžtu tik paryčiais. Jau brėkšta. Tyliai atrakinu buto duris – nenoriu pažadinti miegančios motinos. Matau ją gulinčią balkone, savo lovelėje. Kambaryje mirga televizorius – rodė visąnakt. Oras tebesmirdi dūmais – rūkė kambaryje. Ant sofos pilna pelenų – paimu pledą ir nešu į balkoną išpurtyti.
Motina tebemiega. Net nejuda. Ranka nusvirusi ir liečia žemę. Paimu ją - įkelti į lovą, bet ji šalta ir keistai pilka. Atverčiu motiną. Jos lūpos aplipusios balta puta. Burna truputėlį pravira – lyg būtų bandžiusi ką sakyti. Nei kunigo, nei žvakių, nei daktarų. Nei išgirsto paskutiniojo mirštančiosios noro... Akys tvirtai užmerktos. Pulso nėra. Instinktyviai uždengiu kūną rankoje laikytu pledu ir einu skambinti seseriai – pranešti apie mirtį. Reikės daug pinigų laidotuvėms, ir spėju, nemažai. Taip jai ir pasakysiu, vos tik ji atsilieps. Tegul nemano, kad aš vienas už viską mokėsiu.