Durys

Tylų vakarą
tu  užtrenkei
duris į savo širdį...

Pakabinai didelę
ir begalo sunkią
plieninę spyną....

  Tylų vakarą
  kai aš pasibeldžiau,
  niekas neatvėrė durų...

Tik didelė spyna
bylojo jog niekad
jau tavęs neberasiu...
************************
Pavasario rytą,
nutviekstą saulės spindulių
vėlgi nedrąsiai pabeldžiau...

Jos atsivėrė-
tik už jų stovėjai ne tu,
o ji, margaspalvė vasara...

Atšovusi sunkią durų sklendę,
  ji tiesiog stovėjo
  ir ramiai šypsojosi...
************************

Krintant auksiniam lapui,
permerktas lietaus,
  tu atėjai prie mano durų...

Tyliai pabeldei,
į rudenines lapais
išpuoštas duris...

Atsivėrė girgždančios,
rudenio lietaus permerktos
  ąžuolinės durys....
**************************

Tik už jų
stovėjau ne aš, o
mano skausmas žvelgė tylėdamas...

Užsitrenkė durys,
siaučiant baltai pūgai,
niekas jų nebeatvers...

Nebepajudins užšalusių,
ąžuolinių durų, už kurių,
stovėjau ne aš, o mano skausmas....